202X-10-0X, Vilnius
Rytas buvo pripildytas lietaus drėgmės, sunkaus pilko dangaus ir ryškiai geltonų nukritusių lapų, kurie spigino mano šizofreniškas akis. Aš skubėjau į darbą. Ant suoliuko kaip visada sėdėjo buvusi sena stoties prostitutė, apsupta bukų nušiurusių karvelių. Aš ėmiau intensyviai barbenti į kiosko langą. Už pusės minutės pasirodė pardavėja, ir sulig piktu trinktelėjimu atidarė langelį.
- Papildyti Vilniečio kortelę 10 eurų, pinigais, ir L&M mėlyną, - paprašiau aš. Kažką ji suburbėjo pikta intonacija, iš kurios sklido susierzinimas. Rytais žmonės būna pikti. Kaip ir aš. Suvedęs PIN kodą, atsiėmiau korteles, cigaretes ir užsirūkiau. Kažkokioje dainoje kažkas dainavo: „kas rytą... aš žudau save... iš lėto... „. Ir aš save žudau. Rūkydamas. Nes nerūkant atsiskleidžia visas pasaulio šleikštulys ir baisumas. Galvoje kaip visada įkyriai sukosi tos pačios mintys: „pasaulį valdo JIE. JIE yra savo kibernetiniais čiuptuvais apraizgę kiekvieną svarbesnę šios Žemės organizaciją. Ir TU, kartą stojęs JIEMS skersai kelio, esi įsimintas visiems laikams. Padaugink savo slapčiausias ir baisiausias baimes X kartų - ir vis tiek bus per mažai, kad apibūdinti tą baimę, kuria gyveni... „ Aš pažvelgiau į savo kiberpankišką elektroninį laikrodį, o po to - į stotelės švieslentę: abu rodė 8: 26... Viso pasaulio laikrodžiai dabar sinchronizuojami su laiko serveriais. Viena minutė iki starto... 8: 27... Žvilgtelėjus tolyn, į Pašilaičius, iš kur ėjo Ukmergės prospekto arterija, raudono apynaujo lenkiško autobuso vis nesimatė. „Autobus! Czerwony! Pojezdem kazdyj z nas!.. „ - į galvą ėmė lįsti kažkada YouTube girdėta lenkų pokario estrados dainelė. Rytais į galvą lenda visoks mėšlas. Priėjau artyn prie stotelės kelkraščio, ir staiga atsitraukiau. „Kas bus, jei JŲ siųstas žudikas pastums mane link atlekiančio greitojo autobuso? “ - pagalvojau. Atsisukau ir ėmiau dairytis, kaip tą nelemtą rudenį prieš metus: stotelėje nieko nebuvo, tik pora pagyvenusių moterėlių, laikančių krepšius rankose. Mane jau seniai ir įkyriai kamavo kompulsinis sutrikimas. Bijojau bet kur nukristi, bet ką netyčia numesti, bijojau griūti važiuodamas dviračiu, bijojau valdyti automobilį, kurio įsigyti per 15 metų nuo vairavimo egzamino taip ir neišdrįsau. O ką, jei vairuotoją ištiks širdies smūgis, ir greitasis autobusas visu smarkumu nuo betoninio šlaito įlėks į Nerį? Ten nelabai gilu, plaukti moku, bet tektų skubiai atsigauti nuo daugybinių smūgių ir rasti išėjimą iš salono, į kurį greitai veržtųsi vanduo. Kaip laive „Estonia“, tą tragišką 1994-ųjų rugsėjo naktį. Šį rytą jau net dviguba nikotino dozė man nedavė jokio raminamojo poveikio. Paniškos mintys lindo į galvą viena po kitos. Bandant prisiminti, ar vakar suvartojau teisingą neuroleptikų dozę, į stotelę įlėkė autobusas ir preciziškai sustojo. Man įlipus, kaip visada pasigirdo šaižus, įkyrus pypsėjimas prie durų, būdingas „Solaris“ markės autobusams. Durys užsidarė. Žiopliams ar neregiams, bet ne paranojikams su kompulsiniu sutrikimu, automatika pasignalizavo, kad prie užsiveriančių durų geriau nelįsti. Tą naktį laive „Estonia“ ėmė kaukti deniuose gabenamų automobilių signalizacijos, įsijungė pavojaus sirena, o pro pažeistą pirmagalį plūdo vanduo. Laivas sparčiai sviro ant šono, dinginėjo elektra, ir žmonėms, bandantiems ropštis aukštyn siaurais pasvirusiais koridoriais, viršutiniuose deniuose esančių gelbėjimosi valčių pasiekimas buvo beveik neįmanomas. Taip ir jutau dabar, kaip skenduolio plaučius tamsoje užpildo dusinantis, sūrus ir šaltas Baltijos jūros vanduo. Į galvą vėl grįžo internete paplites garso įrašas „Estonia Mayday Call“:
- Silja Europa, Vikinge, (čia) Estonia!
- Estonia, Estonia, čia Silja Europa, kanalas 16.
- Silja Europa, Vikinge, (čia) Estonia!
- Estonia, Estonia, čia Silja Europa, kanalas 16.
- Mayday, mayday!
- Estonia, čia Silja Europa, kanalas 16. Ar jūs šaukiate „mayday“?.. Estonia, kas atsitiko, ar galite atsiliepti?
- Silja Europa, Vikinge, čia Estonia. Mayday, mayday! Laivas pasviręs 20-30 laipsnių ant dešiniojo borto, ir mums dingo apšvietimas...
Maždaug tokia to pokalbio įrašo pradžia. Taip jau būna. Pagalba ateina negreitai arba niekada neateina. Tą vakarą, kai nuo ekrano karštligiškai nurašinėjau Saugumo departamento numerį į savo smartfoną ir galvojau, kad JIE mano kompiuterį tuoj visai išjungs, nieko gero ir nebesitikėjau.
- Valstybės Saugumo Departamentas, labas vakaras.
- Labas vakaras, kalba Tomas Petreikis.
- Taip, pone Tomai, mes ką tik gavome jūsų elektroninį laišką apie jums įkyriai skambinėjančius nežinomus numerius iš Rusijos.
- Mane ką tik atjungė nuo elektroninio pašto paskyros! Mano kompiuteris galimai užvaldytas!
- Supratome. Nepanikuokite ir elkitės kaip galima ramiau – su jumis artimiausiomis dienomis susisieks mūsų darbuotojai.
Nebežinau kodėl, bet nutraukiau skambutį. Žodžiai vėlėsi burnoje. Bijojau, kad JIE užpelenguos ir mano GSM signalą. Mažai telekomunikacijose nusimaniau, bet žinojau, kad mieste tokiais atvejais galima nustatyti žmogaus buvimo vietą bent kelių šimtų metrų tikslumu. Galvoje siautė panikos audra. Greitasis autobusas tuo tarpu perkirto Neries upę per Žaliajį tiltą. Nors tiek ramiau, kad šį rytą nebeliko tikimybės įlėkti į Nerį. Aš pažvelgiau įstrižai, į kitame autobuso šone esančias sėdynes. Ant vienos iš jų nebesėdėjo jauna knygų graužikė ir nebeskaitė Gavelio romanų. Kartą netyčia prisėdau prie tos merginos ir pamačiau, kad ji buvo atsivertusi knygos skyrių, aprašantį, kaip serijinė žudikė Rita Valkus paėmė slaptą tėvo dienoraštį ir sužinojo, kad jis planuodavo pasikėsinimus į viso pasaulio politinius lyderius.
- Deja, realybėje viskas vyksta daug baisiau ir šlykščiau. Linkiu jums niekada gyvenime su tuo nesusidurti, panele, - tuo metu ryžtingai bei piktokai ištariau aš, ir skubiu žingsniu išėjau iš autobuso salono į Čiurlionio stotelę. Ji tikriausiai pamatė keistą pusamžį vyriškį rusva striuke, pilka kuprine, mėlynomis džinsinėmis kelnėmis, kvadratiniais akiniais ir apleista trijų dienų senumo barzda. Ji tikriausiai pagalvojo: „nejaugi jis susidūrė? “
Deja, tokie dalykai vyksta kasdien ir nepastebimai. Mane pykina nuo mamos perpasakojamų sąmokslo teorijų apie pasaulinį žydomasonų ir reptiloidų sąmokslą, kuris nori sunaikinti „dvasingąją Rusiją“, apie iš lėktuvų purškiamus „chemtrailus“ žmonių populiacijai naikinti, ir apie 5G mobilųjį ryšį, skirtą žmonėms sukelti vėžinius susirgimus. Ji net neįtaria, kas su manimi dėjosi. Ji tik pastebėjo, kad jos sūnus, vieną rytą eidamas į darbą, kieme atsiliepė į skambutį, kurį laiką pastoviniavo kalbėdamas, ir pasuko eiti visai kitu keliu. Vėliau jai paklausus, teko pameluoti, kad „klientas buvo labai piktas išsikvietė ant kilimėlio į savo ofisą“. Žvalgyba tikriausiai stebėjo mane ir mano telefoną iš pačio ryto, kieme pastatytame ir niekuo neišsiskiriančiame, nežinomame automobilyje, nes skambino man kaip tik tą akimirką, kai pravėriau laiptinės duris.