tą kartą buvo keturi. skambėjo maišant.
nelyg varpeliai ne avelių, piemenų.
moteris sėdi, o atrodo, kad moterys
arba pulkas žuvėdrų virš uosto. ji paglosto
arbatinuką pirštu liečia grakščią figūrą
ir sako: mainysim en passant po to
suėsiu tave gyvą dukart prie arbatos
sakau: ten, kur gulasi žuvys, kur vanduo keičia kryptį,
teka vos arba teka laisvai,
mes nepakeičiami nors ir patys nekeičiame
viskas baigiasi vakar, prasidėt nėra kaip
kerta darkart tyla ir šįkart itin tyliai. viskas staiga
sunku ir šitaip nepažįstama.
tai buvo moteris, žinojusi daugiau
negu žinoti gali priešas.
baimės dideles ir mėlynas skriestuvu -
prisimenu.
ji niekada nemėgo matematikos.