Šaltas metalas

Štai jau stoviu visa apsimuturiavusi nuo galvos iki kojų: chalatu, plastiko prijuoste, rankovėmis, pirštinėmis, bachilais, kepuraite, o veidą denkia kaukė. Virš jos tik dvi sutrikusios ir kiek išsigandusios akys. Nenoriu nesusitepti, reikia laikytis atstumo. Dar spėju įspėti darbuotoją, kad mantai pirmas kartas, ir aš nežinau kaip į tai sureaguosiu. Jis automatiškai paskubomis man rodo artimiausią išėjimą į kiemą ir dalina patarimus, kad iš pradžių per daug nekiščiau savo nosies per arti. Ne, neturėtų pasidaryti labai blogai, gal tik susvaigs galva, sukils pasibaisėjimo ir pasibjaurėjimo jausmas. Juk ir operacijose dalyvavau, ir nieko, nekrisdavau, nors žinoma, buvo ir nejaukių akimirkų. Pas mus alpdavo paprastai vaikinukai, kaip bebūtų keista. Įžengiu ryžtingai į geležinę kamerą, nužvelgiu kaip iš siaubo filmo apie žudikus maniakus ant stalo išdėliotus chirurginius instrumentus. Ant stalo guli atšalęs senioko kūnas. Patalpa pamažu  sutartu laiku pildosi susirinkusiais medikais, vertinti, spręsti rebusą, dirbti savo darbą, be jokių iškrypimų, tiesiog profesionaliai ir šaltai, nes kažkam tai svarbu, kažkas laukia atsakymo. Džiaugsmo ir šviesos čia nedaug, kaip ir noro tai atlikti. Sanitaras įgudusiais ryžtingais judesiais atveria galvą, tada imasi vidaus. Juos išpjovęs meta ant stalo. Aš stengiuosi nusukti žvilgsnį, vis pakeičiu stovėjimo padėtį, strategiškai įsivertinu, kaip toli yra išėjimas Jaunesnysis gydytojas susikaupęs, šalia pasirodo vyrenysis jo kolega, kuris imasi iniciatyvos. O, net keista, nei galvos svaigulio, nei didelio blogumo nejaučiu, stengiuosi per daug neįsijausti, bet vaizdas atgraso. Daktarė liepia nesiraukyti, ir kaip ji pro visą mano užsimaskavimą tai dar pastebi... Toliau ramiai stebiu daktarų darbą, bandau rodyti susidomėjimą. Vyresnysis daktaras jau demonstruoja savo žinias ir vaizdžiai pasakoja jaunesniems kolegoms apie mirties priežastį, pirštu rodo į pradurtą plautį. Na, žmogaus jau nebėra, koks gi skirtumas, kokia visa to prasmė. Įdomu, ar pats žmogus būtų norėjęs tokio kūno išnarstymo, išmėsinėjimo, dalis jo taip ir negrįš atgal į kūną, bus užsiūtas taip. Senukui jau nieko nebereikia, jam nieko nebeskauda... „Galėjo dar pagyventi“, pakeltu balsu taria daktaras. Prisimenu kolegės žodžius, „Kitą autopsiją atliksi tu“. Bet aš nenoriu... ir nuleidusi galvą nužingsniuoju persirengti. Tai ar liksi pas mus? - klausia vienas iš darbuotojų. Jam tiesos nesakau, tik savo veido išraiška leidžiu jam suprasti mano emociją.