Auka vardan tobulumo

Jo karštos akys žiūrėjo į mane. Taip, tai buvo jis - tvirtas rudaakis brunetas lipantis laiptais žemyn. Kopiau į viršų ir stebėjau jo gracingus judesius. Jis lipo laiptais tarsi valso žingsneliu pasišokinėdamas. Vienas. Du. Trys. Vienas. Du. Trys...
    Blyški mėnesiena virš tamsaus miško. Juodos medžių šakos padabintos neaiškiais ženklais. Šiaudinės žmonių figūros, iš medžio šakų sudelioti trikampiai. Aikštelės centre laužavietė. Ugnis geso. Deivis laikė ranka man ant peties ir lūpomis šluoste man ašaras. Ne, aš neverkiau. Raudonos ašaros - tai kraujo lašeliai užtiškę man ant veido. Stovejau nejudedama, nuleidusi rankas žemyn, tik iš po ilgo odinio palto skvernų žybčiojo aštrus plienas. Netikėjau tuo ką matė mano akys.
    - Kodėl jie mane verčia tai daryti? Kodėl aš ne tokia kaip jie? Na, kaip žmonės. Kodėl jie mane verčia tai daryti? Aš tik norėjau būti žmogum... Aš tik norėjau mylėti...
    - Nesigavo. - Sausu balsu teištarė Deivis. - Tu ne jie. Tu neturi mėgautis saulutės spinduliais. Joks žmogus neturi teisės atimti iš tavęs budrumo. Meilė užmigdo tavo instinktus, atima tavo pirminį tikslą. Tu žinai ką turi daryti.
    - Taip.
    Pakėliau pelį ir nužingsniavau bedvasio kūno link. Jo akys nebedegė, kai apnuogindama krūtinę atsagsčiau jo marškinius. Lūpos nebešvilpavo, kai susmeigiau durklą tarp šonkaulių šaltais ašmenimis glostydama širdį.
    - Dabar jo širdis amžinai priklauso tau. Džiaukis, mažute, tai geriau nei meilė.
    Šyptelėjau. Deivis buvo teisus. Jie tik žmonės "Kol mirtis juos išskirs". Mano meilė tobula, mirtis ją tik padaro amžina.
    Dvi ramios, savimi pasitikinčios būtybės apleido miško aikštelę išnykdamos ilgo klevo lapais nusėto kelio horizonte. Kelionė į pažinimą ir tiesą.
    Rytuose tekėjo saulė.