***

Apsimesti vovere,
Kai užklumpa sniegas
Ar žaibai varsto piktdžiugomis
Iki pat šaknų.
Skruostais gerti vėją,
Šokti per duobes,
Nusliuogti strypais,
Cypiančiu garsu skrodžiant
Gaisrą po kojomis.
Prisiminti šviesos byksnių
Kupinus pasikalbėjimus,
Jais maitintis per žvarbą
Ir badmetį,
Kai pagaugai sustingę,
O medaus statinės
Jau tuščios.
Visad į užantį
Susirinkt griūvėsius,
Net ir prietemoj
Statyt naujus pamatus
Savo renesansui.
Istorija juk kartojasi.