Pienas

Mama paprašė manęs, kad nueičiau į parduotuvę. Sakė, kad reikia nupirkti pieno. Kaip tik tuo metu neturėjau ką veikti, todėl užsivilkau striukę ir išjau.
    Jau buvo sutemę. Lauke nebuvo šalta. Nestipriai lijo. O tiksliau, tai nuo nuogų medžių šakelių lašėjo ištirpęs sniegas. Bet jausmas vis tiek buvo toks, lyg eičiau per lietų.
    Grįžtant iš parduotuvės dar pakilo vėjas. Jaučiausi ypatinga, nes daugiau nebuvo nei vieno žmogaus gatvėje. Tik aš vienintelė lėtai, gerėdamasi tokiu neįprastu oru žiemą, ėjau žibintų apšviesta gatve. Tiesą sakant, tai dėl to net žingsnius sulėtinau. Smulkūs lietaus lašeliai vėlėsi į mano palaidus, išsidraikiusius plaukus ir man buvo labai gera. Ėjau nuleidusi galvą žemyn, nes tuo metu mane sudomino atspindys ant asfalto. Ant jo lietaus sudrėkinto paviršiaus atsispindėjo gatvės žibintų šviesa ir vakaro tamsoje tas vaizdas atrodė tikrai įspūdingai. Pagaliau priėjau gatvę, kurioje gyvenu. Jau matėsi mano namas ir sena, palinkusi vyšnia, stovinti visai šalia mano kambario lango. Kai ėjau pro ją, viena nulinkusi jos šakelė užkliuvo už mano pečio ir sujudėjo visas medis. Daugybė lašelių apibėrė mane.
    Pravėriau namų duris. Mama jau laukė manęs. Paklausė ar nupirkau pieno, o aš net susijuokiau. Pamiršau jį. Nupirktą pieną, pasirodo, palikau parduotuvėje.