Grafas Filipas 23

XXV
Filipo laiškas iš anapus

„Aš nebuvau satanistas, kaip čia kai kurie mane juodino, aš buvau masonas, laisvasis mūrininkas. Atvykęs į savo valdas aš išvydau viziją, kaip turėtų atrodyti mano grafystė: dailūs trijų keturių aukštų mūriniai pastatai apsupti akmeninės tvoros ir viduryje trykštantis fontanas. Aš norėjau, kad mane suptų žmonės, iš aplinkinių miestelių atvykę keistuoliai, nepritapėliai, dvasios ligoniai. Kaip aš norėjau jiems padėti, juos priglausti, jiems suteikti naujus namus, išgydyti. O tu, Margarita, galvojai, kad aš į pragarą papulsiu? Aš likau čia saugoti savo namų. Mano mirtis laimės tau neatnešė, tiesa? Neradai ramybės, net tada, kai grafystėje iškilo bažnyčia? Aš tave prakeikiau ir neleidau sudėti bluosto, neleidau tau apie save pamiršti. O tu, vergšele, visai protą pametei, ėmei bijoti net savo pačios šešėlio. Vieną dieną ėmei be paliovos kartoti: „mano paltas, mano batai, mano virvė“, o išėjusi naktį į girią iš jos taip ir negrįžai... O ir Kristina po mano mirties ilgai nesielvartavo  ir greitai rado paguodą herzogo Šenko glėbyje. O tu, Štefanai, ir tu mane išdavei, nors grafystę ir taip norėjau perleisti valdyti tau, kol mano sūnus Florijonas būtų sulaukęs pilnametystės. Ak, Florijonai, mačiau tave šiandien virtuvėje kertantį didkepsnį. Įdomu, kokį kelią pasirinkai, ar kaip tėvo ir tapai masonu, ar daktaru? Tiesa, peilio tavo rankose nemačiau, tik kad priimi iš aplinkinių miestelių atvykusius svečius, matyt diskutuojate politikos klausimais. Šiandien regėjau ir naująjį grafą ir man jis patiko, sėdi mąsto savo krėsle besklaidydamas naujojo pastato brėžinius kitoje kelio pusėje. Grafas Šerkas toks pat masonas architektas kaip ir aš, tik būtinai perduokit jam, kad nestatytų aukštesnio nei keturių aukštų statinio, nes sugrius, nebent jis atrado kokius naujus statybos metodus. Ir kad neįrenginėtų balkonų, nes gyventojai prisigėrę vyno iš jų iškrenta! Aš jau pasimokiau. Bet kodėl gi grafystės gyventojai veidus prisidengę audeklu? Matyt ir vėl įsisiautėjo juodoji mirtis. Bet jūs nebijokit, toliau šokit, linksminkitės, juk gyviesiems reikia gyventi, o aš jums kaip galėdamas padėsiu. Pirmiausiai kilmingesni juk galėtų geresnes kaukes iš odos pasisiūti, su snapu. Jei kam užpūliavo kirkšnys ar pažastys, uždarykite juos kur atokiai, į rūsį, o ir į pačią grafystę nieko nebeįsileiskite. Ir būtinai naikinkite žiurkes, prileisdami kuo daugiau kačių, sugautų aplinkiniuose kaimuose. Aš dar čia pasiliksiu ir padėsiu naujajam grafui Šerkui plėsti grafystę. Tik keista, kad jis negyvena grafystėje, gal jam netinka mano architektūra, ne tas skonis, matyt dėl to sumąstė naująjį statinį... “