Bu

Ne visad
Vaiduokliai pasirodo įsisukę
Į paklodes baltas,
Įklimpus saulės spinduliams
Nakties smaloj.
Dažnai ateina jie
Dienom nepažintom
Per bėgius traukinio,
Per brastą Nemuno,
Turėklais tilto virš arterijos mieste,
Per nugarą ir virpančius kelius,
Bebalsiai cypia ausyse,
Kol kamščiais virsta pirštai,
Nutapę vandeniu portretą jų.