*

“Tu tiek daug šneki. ” - tariau aš savo nebyliui draugui. Man taip įgriso šnekėti su tavimi vis apie tą patį, vis tais pačiais žodžiais, kurių tu niekad netari ir į kuriuos aš tau atsakau vis tuo pačiu žvilgsniu ir vis tuo pačiu klausimu.

Nebylys draugas toliau nebyliai žiūrėjo į liūdną baro sienos paveikslą apipuvusiu rėmeliu. Jame buvo pavaizduota moteris, kurios akys kadaise turbūt žibėjo kokia nors nenusakoma spalva, bet dabar ji visa buvo apsinešusi dulkėm ir pilkais cigarečių dūmais. Įdomu, ar ta moteris rūkė, kol dar buvo gyva? Jei ne, jai turėtų baisiausiai nepatikti kabėti ant šito baro sienos.

“Kaip manai, ar šita moteris rūkė, kol dar buvo gyva? Išvis, ar ji kada nors buvo gyva, ar tėra tik dailininko vaizduotės vaisius? ” - vėl paklausiau aš savo nebylio draugo. Atrodo, šito jo klausiu pirmą kartą. O gal ir šimtąjį, nė vienas iš mūsų neskaičiuojam kartų. Bent jau neskaičiuoju aš. Išvis, kaip manai, ar galima įsivaizduoti tai, ko nėra ir niekada nebuvo? Atsakyk netylėjęs ir nustok žiūrėt į tą apgailėtiną paveikslą, gašlūne.

Gašlūnas nebylys draugas nubudo lyg iš sapno ir apsidairė. Priešais jį stovėjo šiek tiek nugerto alaus bokalas. Gašlusis nebylys nemėgo alaus, bet neturėjo balso šiame dalyke. Jam jo ir nereikėjo, bet kartais svarbiau turėti nei reikėti. 

“Kaip sakai, kas blogiau: galėti kažką padaryti, bet taip niekada to ir nepadaryti, ar nepadaryti, nes negali? ” - neatlyžau su klausimais aš. Žinau, kad tokie klausimai tave erzina, skambu kaip tėtis S. Arba kokia ten. Rupė Kaur. Tu buvai knyga, o aš nemokėjau skaityti. Jei nebūtum nebylys, lieptum man užsičiaupt, bet kadangi esi, tai liepiu užsičiaupti tau aš. Ką tu į tai pasakysi?

Tyla. 

“Kaip visada, mano nebylys drauge, atsakai man tuo pačiu. ” - jau šįkart nebeklausiu. Užteks tų klausimų šiam vakarui. Visada gera, kai žinai, ko tikėtis. Aš šiaip mėgstu netikėtumus, bet tik ne iš tavęs. Iš tavęs jau išvis nieko nebesitikiu, bet tai lygiai tas pats, kas tikėtis visko.

Tylusis nebylys gurkštelėjo alaus ir vėl metė žvilgsnį į paveikslą. Moteris rodėsi tarsi gyva, jos akys, atrodo, vėl ėmė įgauti spalvą, kurios turbūt negalėjai nusakyti žodžiais - ne todėl, kad ji buvo nežemiškai graži, o dėl to, kad dailininkas – gal per klaidą, o gal ir tyčia - ten primaišė tiek dažų, kad negalėjai atskirti nė nuo kurių pradėjo. Ir vis tik tos akys turėjo kažką pasakyti, žvelgė taip veriančiai, kad į jas žiūrint norėjosi išsiskobti savo paties akis, kad daugiau nieko nebematytum, o tavo (pa) sąmonėje liktų tik tas vienas vaizdas – ji.

“Kodėl mes visada ateiname į šitą patį barą? ” - paklausiau visiškai nekalto klausimo aš. Šitas klausimas juk nieko nereiškia. Jis šiaip sau, mano nebylys drauge, nesigilink į jį, tiesiog atsakyk, man nuoširdžiai įdomus atsakymas į būtent šį klausimą. Šitas baras apgailėtinas. Jame nėra žmonių, nuolat tik mudu. Ir jis toks pilnas. Perpildytas. Dvokiantis prarūgusiu senių prakaitu, kažkieno sulaužyta nosim, mėnesio senumo kepta duona. Čia nuolat triukšmas, visi šneka ir aš niekad negirdžiu tavęs, mano nebylys drauge. Čia taip tuščia, kad noriu nusipirkti ausų kaištukus ir negirdėti to, kad visiškai negirdžiu tavęs.

Tyla. Gašlusis draugas vis dar aistringai žiūri į moterį, kuri visiškai niekada neturėjo nieko bendro su juo, bet, atrodo, kas vakarą tampa jo dalimi. Paveiksle gyvenanti moteris, kurios galbūt niekada net nebuvo. Ir štai kas vakarą ji prisikelia tik jam ir tik jį laimina savo žudančiu žvilgsniu.

“Dieve, ar tu gali kada nors ką nors pasakyt? ” - jau verkdamas klausiu savo nebylio draugo aš. Žinai, viskas būtų daug lengviau, šimtą kartų lengviau, jei suprasčiau, kad tu nebylys, o dabar kaskart vis laukiu, kol man atsakysi. Ir vis maldauju tavęs tylėt, nes aš taip pavargau klausytis tavo žodžių.

Mane pažadina švelnus durų trinktelėjimas. Vėl nespėjau nubusti, kol ji neišėjo. Ant stalo kaip visada stovi nepabaigtas gerti pusė puoduko kavos. Žinau, kad ji palieka jį man, nors nuolat sakosi, kad tiesiog nespėja išgerti. O aš niekad nespėju laiku nubusti. Dar kartą pabandysiu rytoj. Ar poryt. Kasdien, neturi reikšmės, mes neskaičiuojame, kiek kartų jau bandžiau. Bent jau tikrai neskaičiuoja ji, aš esu bandęs. Begerdamas kavą bandau atsiminti jos veidą, kurį mačiau, atrodo, per miglą sapne. Visad geriausiai atsimenu akis. Dar geriau - žvilgsnį. Jei būčiau dailininkas, tapyčiau tik ją. Visomis spalvomis iškart. Tam kad tikrąją spalvą pasilikčiau tik sau. Durys vėl prasiveria. Krūpteliu nuo garso, bet čia tik ji. Net ji. 

Pamiršau, kad man šiandien niekur nereikia.

O rytoj?

Rytojaus nėra, nejaugi pamiršai?

Tu teisi, - sulinksiu. - Gal einam išgerti?