Standartinis romantiskas eilerastis

Gaivusis dūmas elektrinės įslinko naktį pas mane slapčia
Ir vėl pražydo juodos sielos gėlės, palaistytos tamsa sodria
Aš nežinau, kodėl sušalęs kūnas nebevirpa, tarsi sparnai plaštakių juodumos
Ir kai asfaltas po karštos dienos ištirpęs vėl sustings,
Tu suprasi, jog šito niekas niekada nesužinos.


Ar supranti geltonus šviesoforus, kurie vis mirksi gatvėse vieni
Gal numanai, kodėl kreivi žibintai, nudažo tamsų dangų šviesomis
Kodėl tas drėgnas rūkas, nusiminęs, apglėbia pastatus tamsius
O šie, sustingę ir nurimę, užmerkia žiburius paskutinius


Bet, oi atleisk, juk tu jau miegi – tu laiminga
Nes aš ir tu tik sielom esam giminingi, supranti?
Nenusimink, jei mes gyvename pasauliuose skirtinguos
Aš pažadu – gal vieną naktį tingią atslinksiu tarsi rūkas pas tave
Ir tu suprasi, kokia esi man reikalinga,
Prašau, tik vieną kartą išganingą leisk man pabūti tavo antklode švelnia.
Tada, kai visas miestas tyliai minga
Ir tu miegok nurimus mano glėbyje.