Kapitonas ir burė

Neišlaikiusi vėjo pykčio, burė plyšo pusiau, savo medžiagos atplaišą mesdama ant šios prabangios jachtos Kapitono.
- Velnias, ir vėl ... ,-sumurmėjo Kapitonas.
Jaunoji pora sunerimo ir susikabinę rankutėmis pradėjo svarstyti savo likimą.
- Alfredai, ar mes išgyvensim? – paklausė jaunoji Madam.
Čia Alfredas išsitraukė pypkę iš dantų ir pūsdamas dūmus pro kumpą nosį
pasiteiravo Kapitono:
- Kapitone, ar mums yra šansų?
Susierzinęs laivo, kuris tebuvo nuplaukęs vos 30 metrų nuo
prabangios prieplaukos, teskirtos tik vienai prabangiai kruiziniai jachtai Kapitonas, nusiėmė burės atplaišą nuo Kapitono ‘furaškės’ ir apgaulingu balsu tarė:
- Ne.
Priblokštas Alfredas įsidėjo pypkę atgal ir stengėsi vaidinti nieko neįtariantį
keleivį. Jo jaunutė Madam norėjo pasitikslinti, ar Kapitonas iš tiesų nepokštavo ir paklausė:
- Alfredai, ką pasakė Kapitonas?
Ji matė ašaras Alfredo akyse, jo nesugebėjimą apsipręsti, ar sakyti tiesą, ar ką
nors sumeluoti. Pagaliau Alfredas burbtelėjo:
- Koks Kapitonas?
Madam nusisuko, supratusi, kad tokią akimirką reikia patylėti. “Už ką man tokios kančios”,- deklamavo mintyse ji. “Ar aš tokio medaus mėnesio nusipelniau? Ar aš ką blogo padariau? O, Dangau!”. Tuo tarpu Alfredas bandė susikurti savo raudos posmelį: “Ar tai jau viskas? Ar tai jau pabaiga? Kokie bus mano paskutiniai žodžiai? Ar jau dabar juos susigalvoti?”. O tuo pačiu metu Kapitonas žiūrėdamas į juodu galvojo: “Nu tokių lopų šioje jachtoje dar neplukdžiau. Reikėtų juos dar pagąsdinti!”.

* * *
Prabudo Maksimas:
- Kas aš toks? Kur aš esu?
Staiga prisiminimai ėmė pamažu grįžti:
- Tu esi protingiausia gyva būtybė, gamtos dalis, pilietis, sūnus, ...
Čia Maksimas pakėlė galvą nuo pagalvės. Rankomis apsičiupinėjo veidą ir
pastebėjo, kad nosis atsiklijavo. Tuomet prisiminimai grįžo pilnu reisu. Ir jis prisiminė, kad jo vardas ne Maksimas, o Maiklas Džeksonas. Jis plaukė prabangia jachta, švęsdamas savo naujojo albumo “INVINCIBLE” išleidimą. Maiklas tamsoje kuitėsi po patalynę, ieškodamas savo nosies, keikdamasis tokiais žodžiais, kaip ‘fuck’ ir ‘shit’, taip pat supykęs galvojo, kad albumą reikėję pavadinti ne “INVINCIBLE”, o “I MISS MY NOSE”.

* * *
“Kam mums to Džeksono reikėjo? Kodėl mes vien su Stingu negalėjome apsieit?” –panikavo Madam. “Mes jo pačio netgi nematėm. Tik Maksimas... Maksimas...”.
Kapitonas didžiuodamasis, išpūtęs akis grožėjosi naujai pakabinta bure, kai ši nachališkai ir vėl plyšo pusiau, numesdama savo atplaišas ant Kapitono išpūstų akių, sukišdama jas atgal į vietą.
- Alfredai, ar mes išgyvensim? ...









PASAKOJIMAI APIE LAPKRIČIO VILNIŲ

PIRMAS PASAKOJIMAS: Petro Cvirkos Paminklas
- Kai tu nusišypsai, aš galiu nusakyti tavo akių spalvą,- romantiškai tarė
bomžas bomžei, kurios akys nuo sumušimų buvo sutinusios ir ji atsimerkti negalėjo. Tik kai ji nusišypsodama ištempdavo savo veido raumenis, galima buvo siaurai įžvelgti jos seniai dienos šviesą mačiusias akis.
O ruduo buvo negražus. Tiesiog žiema, atsiprašant. Niekas nenorėjo meilės,
niekas nenorėjo kūrybos, niekas nenorėjo grožio. Visi pasitenkindavo greitu seksu, prodyktyvumu ir “Ivanushki International” koncertu. Tai laikai atėjo. Žiūri Petras Cvirka į Vilnių iš aukšto. Žiūri, žiūri, žiūri, žiūri... Ką jam daugiau daryt?  Praėjo jo auksinės dienos. Prisimena jisai, kaip kažkada seniai jiedu su Salomėja į Maskvą važiavo. O kokios Petro Cvirkos naujienos dabar? Ai nu buvo čia praeitą savaitę balandis atskridęs, pašiko ant galvos ir nuskrido. Žiūri Petras Cvirka į Cvirkos gatvę ir nejučia supranta, kad ji tapo Pamėnkalnio.
Iki saulėtekio dar toli, bet bomžai jau vaikšto po parkelį. Žiūri Petras, kažkoks seniukas su bomžais vaikšto.
- Į Biliūno Sabaliūną užneša,- pagalvojo Cvirka. Pagalvojo ir tiek. Ką čia jau
daugiau suakmenėjęs būdamas padarysi. Pavargo jis laibai.
- Oi kaip pavargau! –galvojo rašytojas. –Pavargau nuo miesto dulkių. Būtų
gerai kur nors išvažiuoti, pailsėti. Gal į kokį Grūto parką...
Pasvajojo Cvirka apie cukrinius avinėlius ir toliau sau stovi. O ką daryt?

ANTRAS PASAKOJIMAS: Vilniaus Gaono Elijahu Paminklas
Ar žinote, kad daugelis eidami iš “trąsos” apmyža Vilniaus Gaoną Elijahu, nes tai esą labai patogu, labai juokinga ir stiprina nacionalinius bei nacionalistinius jausmus. Nelengvi laikai atėjo Vilniaus Gaonui Elijahu. Greit ateis žiema ir jį vėl visi vadins “Dieduška Marozu”, nors, antrą vertus, visą likusį laiką nuo Kalėdų maratono jį vadina “Meškos Galva”. Blogai Vilniaus Gaonui Elijahu lapkričio Vilniuje. Kita vertus, yra viena gera pusė. Atšalus orams, visi vartoja mažesnio litražo, bet stipresnio laipsnio gėrimus, todėl myža ant Gaono mažiau. Nors ką čia, praeitą savaitę jam ne taip kaip Petrui Cvirkai ant galvos balandis, o bomžas po nosim prikakojo. Vo šiteip!

TREČIAS PASAKOJIMAS: Lietuvos Ekonomikos Simbolis
Prie Neries kranto stovi Centrinė universalinė parduotuvė. Tai - Lietuvos ekonomikos simbolis. Joje susirenka tie, kurie neranda sau vietos Kalvarijų turguje. Arba tie, kam lapkritį šalta. O kažkas sako, kad Ukmergės gatvė bus pati gražiausia dėl naujų prekybos centrų, statomų lietuviškų dangoraižių. O dar kažkas sakė, kad universalinę parduotuvę suremontuos kapitališkai.
Gadina Neries krantą šis ekonomikos simbolis. Norėjo išsikraustyti “Melofonas” į “Vagos” knygyną, bet neišsikraustė. Slepiasi visą dieną kompiuterinių kompaktų pardavėja lenkė už vaizduoklio antrame aukšte. O štai Asta iš “Melofano” skundžiasi, kad kompo negalima pakrauti per pusvalandį. O Serioža iš pirmame aukšte įsikūrusio “Melofano” skundžiasi, kad mažai laisvų dienų.
Na va, tokia jau ta Lietuva, tėvynė mūsų.

Denisas Melnikas,
Mantas Čižas