Užuovėją suradom, kur
Nuo grubaus minčių
Lietaus mus glaudė
Ir vienas kito akyse
Įžvelgti, ką slėpėm
Nuo kitų, galėjom.
Kaip vaidilutė laužei
Ir nešei iš savo sodo
Vaismedžius, kad tik ugnis
Negestų ir rusentų.
Ėjau ieškoti į miškelį,
Įmesti ką į bendrą ugnį,
Ir nepalikti ritualo švento
Vien taviems pečiams.
Bet iškirstas miškelis,
Nedaug randu atnešti.
O laukt, kol iš nežinomybės
Rūko užaugs nauji medeliai.
Kiek laiko reikia laukti dar,
Kol sužaliuos, ar sužaliuos.
Šiukštu, sodelio viso nepaliesk,
Palik gražiausius ir stipriausius
Pačiai sau, nes atsakyti
Negaliu užtikrintai tvirtai:
Tai meilė ar draugystė.