Lėtais žingsneliais išeini,
apraudojęs visą tautą,
palikęs namus ir žemės kupstą,
kuris laikui einant išsilygins
ir stovės pareigingos gėlės
kurios kaip įrodymas -
mums trūksta tavęs.
Bėgs metai,
gėlės nuvys,
pasodinsim vazonėlių -
taip praktiškiau,
ir gražu ir ilgalaikiška,
su metais viskas užsimirš,
mums prie tavęs prisijungus,
mus vaikai ne tik tavęs bet ir mūsų neprisimins.
Nuvers paminklus žmonės,
išlygins kryžius su žeme,
ramus pušinėlis sunyks,
po maximos centro pamatais ...
dulės mūs kapinaitės,
ir mūsų palikimas
bus 100 kartų iššvaistytas,
ir priekaištingas stygius jo aidės,
iš paskos vysimes mes saulę,
ir lauksim, kol prisijungs prie mūsų vaikai ...