Laidų lituotojų sindromas,paleiskit.

-Taip, taip. Visi mes tokie. Vėl manimi netikėsite? Nūūū ir gerai. Sudraskysiu. Arba jūs nustojate tylėti, arba aš pradėsiu šaukti. Po velniais. Jūs ką, neprigirdite? KALBĖKITE KAS NORS. Norite padainuosiu? Žinoma nenorite. Bet kas jūsų klausia. Ne, geriau rėksiu. Pasiklausykite kaip skamba tuščias kibiras daužomas į metalinio stalo kampą. NUOSTABU. Tai visgi nusprendėte tylėti? HOHOHO. Kokie jūs visi mieli.

Sunervino. Mečiau ragelį. Reikėjo skubėti kol mama negrįžo ir nepaslėpė telefono aparato ant spintos. Paskubomis rišausi batraiščius vis atsigręždama ir per petį stebėdama sunerimusių kaimynų praplikusius viršugalvius. Turbūt galvojo kaip mane sustabdyti. Cha cha. Neišdegs. Tik ne šį kartą. Šiandien įsibėgėsiu iš toliau nei įprastai, atsispirsiu ir tikrai iššoksiu. Ir man nusispjaut kad laidų naudojimo instrukcijoje parašyta, jog jie neturėtu nutrūkti. Atsitraukiau kiek įmanoma toliau. Susikaupiau. Giliai kvėpavau. Iš nervų trūkčiojo dešinės akies kampelis, prisimerkiau. Šis kartas turi būti lemiamas. Jaučiau tai. Deja, kiekvieną kartą tai jaučiu. Tačiau šis kartas bus tas tikrasis. JUk kažkada turi pasisekti.
Praplikėliai kaimynai įsitempę stebėjo procesą bent kurią minutę pasiruošę mane gelbėti. Iš tikrųjų jie netgi neturėjo teisės leisti man bandyti, tačiau žinojo, skaudžiai kandžiojuos. Jau. Laikas. Iš visų jėgų atsispyriau ir pašokau aukštyn. Būdama viršuje iš paskutiniųjų stengiausi ištiesti kojas. Jaučiau kaip jos tabaluoja ore, bandžiau kovoti, aš TIKRAI BANDŽIAU. Bet PO VELNIAIS. Tas oras buvo stipresnis. Sumautai šaltos ir vikrios oro srovės apglėbė mano kojas ir neleido jų ištiesti. Neprisimenu, ką pamaniau prieš nukrentant. Sukniubau ant žemės. VĖL. Kiek gi taip galima? Kada visa tai pagaliau baigsis? UŽKNISO. Išsitampiusio megztinio rankove apsimečiau šluostanti prakaitą, o iš tikrųjų bandžiau pridengti akis, slėpdama ašaras. Tai buvo beprasmiška, nes puikiai žinojau, kad jie supranta ką darau. Jie irgi tai žinojo. Taip pat suvokė, kad bus geriau jei apsimes, kad nemato nieko, nors iš tikrųjų jie tik ir laukė šitos akimirkos. Jiems patinka regėti mane silpną. Jiems patinka stebėti kaip kiekvieną kartą prarandu vis daugiau vilčių. Kažkieno rankos mane pakėlė nuo žemės. Nemačiau jo akių, bet netgi nugara galėjau jausti tą užuojautos ir užslėptos paniekos kupiną žvilgsnį.
-PALEISKIT MANE. Kadanors aš ir pati išmoksiu atsistoti. O tada jūs, šunsnukiai, visi gulėsit man po kojom. Ir aš galėsiu jas lankstyti, aš jus visus vis ~spardysiu spardysiu spardysiu~. Galėsiu išlupti jums visiems akis, uz tai, kad matėte mane TOKIĄ. paleiskit mane kvaili padarai, paleiskit!!!!!!!
-Ta idijotė vėl bando atlupt lentas. Prikalkit kasnors ją vėl prie sienos, atsibodo jau. Ištisas dienas šūkauja arba kalbasi su savimi.