Grafas Filipas 19

XXI
Kristina

Išaušo skaistus vasario rytas. Saulės spinduliai dailiai šoko pieno baltumo sniege, medžiai vis dar buvo apsunkę nuo sniego paklotės, o miško upelio vanduo sunkiai, bet narsiai brovėsi pro ledą. Pabudusi Kristina tingiai nusižiovavo, pakilo iš lovos ir  susisuko į šiltą vilnonę skarą, tada nusileido laiptais žemyn ir įsitaisė priešais tarnaitės kūrenamą židinį.
-Labas rytas, madam. - pasveikino ją tarnaitė.
-Labas rytas, Šarlote, - atsakė jai Kristina.
-Ar gerai išsimiegojot? -mandagiai pasiteiravo Šarlotė.
-Na, dėl stipraus vėjo buvo sunku miegoti, ir dar tos pelės virtuvėje, net miegamajame girdėti... - skundėsi grafienė. - Šarlote, gal žinai, kur galėčiau rasti Štefaną? Man reikia su juo pasikalbėti. -  lyg tarp kitko paklausė ji.
-Štefanas, hm... -  susimąstė tarnaitė ir užvertė akis į viršų. - Jis turėtų būti savo namuose, jokių susitikimų šiandien nesuplanuota. Arba jis masonų salėje,  rūsyje, jis ten mėgsta pabūti vienas.
-Šarlote, eikš, padėsi man susiruošti. Aš turiu tučtuojau išeiti.
-Madam, jūs nė nepusryčiausit? - nusistebėjo tarnaitė ir išpūtė savo dideles žydras akis.
- Ne, ne dabar. Na, negaištam, man reikia paskubėti. - paragino ją Kristina ir nuskubėjo pirmoji į miegamąjį. Tarnaitė vos spėjo iš paskos.
Kristina atvėrė drabužių spintą ir ėmė sklaidyti sukneles.
-Taip, šita, - pasirinkusi pilką raštuotą suknelę ištarė ji. Šarlotė suvėrė ir tvirtai suveržė jai korsetą, tada padėjo užsivilkti suknelę. Prabangi suknelė išryškino laibą grafienės liemenį ir pabrėžė jos eleganciją.
-Na, o dabar batai, pirmyn, -skubino tarnaitę grafienė.
Šarlotė apavė ją sidabrine sagtimi puoštus juodus batelius. Kristina pasisukiodama nužvelgė save veidrodyje.
-Štai apsiaustas, - ištarė Šarlotė, prilaikydama jai aksominį juodą apsiaustą puoštą kiškio kailiu.
-Dėkoju tau, Šarlote. Aš neilgai trukus grįšiu, o tu tuo tarpu pasirūpink, kad mano vaikams nieko netruktų.
-Žinoma, grafiene, - nuolankiai pritūpdama tarė tarnaitė.
Išėjusi į lauką Kristina giliai įkvėpė šalto oro, nusišypsojo ir po kojomis girgždant sniegui žingsniavo link Štefano namo. Artėjant prie namo jai darėsi neramu, širdis ėmė plakti dažniau, jos delnai sudrėko nuo prakaito. Ji sustojo prie durų, atsiduso ir belstuku su liūto galva pabeldė triskart į sunkias medines duris. Nieko negirdėti, pagalvojo ji, gal Štefanas bus kur nors išėjęs. Dar palūkuriavusi minutėlę už durų ji išgirdo žingsnius. Kaip gerai, vis gi jis namie, nudžiugo Kristina ir suplojo delnais. Lėtai atsivėrė durys už kurių stovėjo kiek nustebęs magas.
-Gerą dieną, Kristina. Koks netikėtas apsilankymas. Ar galiu tau būti kuo nors naudingas?
-Gerą dieną, Štefanai. Taip, ar turi minutėlę? - paklausė Kristina.
-Na žinoma, užeik, - mostelėjo ranka jis. -Leisk paimsiu tavo apsiaustą. Prašau, praeik į kambarį štai čia, prisėsk.
Kristina įsitaisė ant žalsvos sofos su dailiu auksiniu rėmu, o Štefanas šalimais ant fotelio.
-Kristina, man kaip visada malonu tave matyti, bet išduok prašau, ko atvykai? - smalsavo magas.
-Aš girdėjau, kad tu gali nuspėti ateitį, kad tu ją gali pamatyti kortose. Ar tai tiesa? - paklausė ji.
-Na, nesu jau toks įgudęs su taro kortomis, vis dar mokausi, praktikuoju, bet... galėčiau išmesti tau kortas, - kiek dvejodamas, bet nenorėdamas nuvilti grafienės atsakė jis.
-Tai gerai, galime pradėti, - su nekantrumu ištarė grafienė ir patrynė delniukus. Štefanas plačiai nusišypsojo.
-Minutėlę, leisk išvirsiu mums arbatos, uždegsiu žvakes ir tada pradėsim. - ramiai kalbėjo Štefanas ir nužingsniavo į virtuvę.
Kristina laukdama dairėsi po prabangiai įrengtą kambarį: priešais liepsnojo židinys, tamsiai žalios užuolaidos dailiai įrėmino kambarį, zigzaginiais raštais žaliai geltonas kilimas derėjo su minkštais baldais, o ovalus tamsaus medžio stalas su liūto kojomis stovėjo kambario centre. Į kambarį nešinas padėklu su arbata ir sausainiais grįžo Štefanas.
-Mieloji mano Kristina, išgerkime arbatos, o tu tuo tarpu pagalvok, ką konkrečiai iš kortų norėtum sužinoti.
-Ak, čia reikia klausti? - paklausė ji ir nuraudo. Kristina labai norėjo sužinoti, ką atskleis taro kortos apie jos mylimąjį Rudolfą. Jau pusę metų jiedu nebebendravo tik prasilenkdavo pasisveikindami, bet ji niekaip negalėjo jo pamiršti. Kristina bijojo vėl užrūstinti Filipą, bet Rudolfo galantiškumas, meilumas bei kilniaširdiškumas nepaliovė ją žavėti.  Burtininkas nieko apie juodu nežinojo ir Kristina norėjo, kad tai liktų paslaptyje, mažą ką, ims ir išduos juos grafui Filipui. Grafienė nebežinojo ką daryti, ar rizikuoti vėl su Rudolfu paslapčia susitikti, ar tik iš tolo jį platoniškai mylėti, o gal spjauti į viską ir palikti šeimą.., bet ne, dėl vaikų ji to negalėtų padaryti.
-Iš pradžių nereikia, bet vėliau taip. Juk tave kažkas kamuoja, aš tai matau. Kažkas tave čia pas mane atvedė. -įžvalgomis pasidalino magas.
Kristina ėmė neramiai akimis klaidžioti po kambarį.
-Štefanai, tai išties labai asmeniška, gal galiu klausimą užduoti mintyse o kortos jau parodys atsakymą?
-Na, aš taip dar niekada nebandžiau, bet dėl tavęs sutinku. - nusileido grafienei jis.
-Pirmiausiai padalink kaire ranka kortas į tris krūveles. Štai taip, labai gerai. Dabar pažvelgsime į tavo praeitį. - Burtininkas įdėmiai nužvelgė septynias kortas, - Aš matau, kad turi angelą, kuris tave globoja, tai galėtų būti tavo tėvas. - Grafienė iš nuostabos pakėlė antakius, o Štefanas tęsė, -Tavo vaikystė ir jaunystė buvo turtinga ir nerūpestinga, kol kažko labai brangaus tavo širdžiai netekai.
-Tai tiesa, mirė mano tėvas, o mes buvome neatsiejami. Mes mėgdavome net tuos pačius dalykus. Labai jo ilgiuosi. - tyliai ištarė ji.
-Dabar pažvelkime į tavo dabartį. Iš bokšto krentantys žmonės reiškia nestabilumą namuose arba, kad persikelsi gyventi į kitus namus, aštrią situaciją namuose parodo ir sukryžiuoti kardai. O čia velnias apglėbęs puodą, reiškia, kad tavo vyras laiko tave priespaudoje.
Kristina kiek suraukusi antakius rimtai žvelgė į prieš ją išdėliotas kortas, atpažindama savo gyvenimą. Ji paėmė arbatos puodelį į rankas ir gurgštelėjo dar karštos juodosios arbatos.
-Laikas žvilgtelti į ateitį. Metas užduoti klausimą, ką norėtum sužinoti apie tavęs laukiančius įvykius.
-Gerai, lukterk minutėlę, - grafienė užmerkė akis, delnais atsirėmė į kelius, susikaupė ir mintyse uždavė klausimą, „Ar man rizikuoti ir vėl susitikti su Rudolfu? “: - Dabar jau gali atversti kortas. - tvirtai tarė ji.
-Aha, atvirkščiai iškritusi imperatorienės korta reiškia, kad ignoruoji savo poreikius ir svajones, dešinėje taurių karaliaus korta ir šalia meilės korta. Greičiausiai šeimoje visi rūpesčiai išsispręs ir su vyru vėl tapsite laimingi. Tikriausiai tai norėjai sužinoti?
-Aaaa... panašiai... -tyliu balsu tarė grafienė ir kiek nusiminė, kad negavo aiškaus atsakymo. Galbūt tas karalius yra Rudolfas, mintyse spėliojo ji.
-Ar dar norėtum kažko paklausti? - kreipėsi jis į susimąsčiusią grafienę.
-Ne, ne... Manau jau ganėtinai daug sužinojau. Na, man jau laikas- turiu grįžti namo, vaikai laukia. Dėkoju, kad mane priėmei. Lieku tau skolinga.
- Man buvo vienas malonumas tau pasitarnauti. Eime, palydėsiu tave.
Štefanas paėmė apsiaustą ir uždėjo Kristinai ant pečių.
-Viso geriausio, Kristina, lik sveika. - tarė magas ir maloniai nusišypsojo.
-Iki susitikimo, Štefanai.
Mažumėlę usivylusi grafienė kulniavo namų link, galvoje vis pergalvodama iškritusias kortas, bet ką jai toliau daryti su Rudolfu, jai taip ir netapo aiškiau. Ak, kaip aš pasiilgau jo apkabinimų, romantikos, apsilankymų jo gėlėtame dvare, ir taip norėtųsi tai vėl išgyventi, bent vieną kartą, mąstė ji. Bet po vieno susitikimo, norėsis ir antro, tada ir trečio... Ką gi man reikės daryti.?.. Kaip toliau gyventi, kai negaliu pamiršti herzogo? Žinau, kad vyras mane myli, bet savaip, santūriai. Taip bemąstydama ji grįžo namo, apkabino savo dukrelę Barbarą ir nuėjo su ja kartu pažaisti į mažosios kambarį.