ė

Vos mums užėjus, ji prigulė į lovą ir užmerkė akis. Aš nukritau šalia. Už lango pamažu temstant, mes kalbėjomės ir kalbėjomės ir kalbėjomės…

Kas kartą M pradėjus ką nors pasakoti arba man pačiam atsakant, atrasdavau priežastį ją paliesti – tai nusijuokdamas ir paimdamas už rankos, tai, sakytum, kvailiodamas ir netyčia užkliudydamas ją, o tada švelniai užglostydamas neva užgautą vietą.

Mes tauškėme daugumoje visokius niekus, tuojau užmiršdami ką šnekėję prieš kelias akimirkas, tačiau sutelkę visą savo dėmesį į tas nesibaigiančias istorijas. Atrodė, kad aplink mus neliko jokių sienų, tik tas vienas langas ir juodas bežvaigždis dangus.

Padvelkus nakties vėsai, M apsiklojo antklode, dabar jau pasakodama apie kviečių daigus ant palangės, balkono kaimyną geriantį arbatą rytais ir katiną Silvestrą nežinia iš kur parsinešusį kailyje erkę.

– Katinas vardu Silvestras! – nusijuokiau, pasirisdamas link jos ir nesąmoningai užsimesdamas kitą antklodės kraštą.

Tik tada man dingtelėjo, jog esame vienoje lovoje ir po vienu apklotu, maža to, delnu jutau glotnų ir šiltą M petį. Tačiau ji, regis, nė nepastebėjo intymaus pasikeitimo, toliau pasakodama tas mielas ir kiek padrikas istorijas. Klausiausi jų, neatitraukdamas žvilgsnio, tik retsykiais nusijuokdamas arba įsiterpdamas ir tęsdamas tą savo prisilietimų žaidimą.

Kažkuriuo metu jaunas mėnulis pusiaugula praplaukė lange, tarytum burę iškėlęs priekinį ragą, ir nušviesdamas apačioje raibuliuojančius vandenis. Palei krantą subolavo išrikiuoti nakčiai laiveliai. Supuojami lengvų bangų, jie savo smailais stiebais baksnojo juodą dangaus paklotę, durstydami ten vis naujas žibančias kiaurymes.

Staiga man panūdo paklausti, kodėl M taip ir neatsakė į pastarąjį laišką. Nejau esu toks beviltiškas rašeiva ir ji nė neatrado jokios dingsties bent kažką atliepti apie tas mano rašliavas. Ta mintis dygiai persmelkė paširdžius, bet nuvijau ją vėlesniam laikui, nenorėdamas tuojau pat viską sugadinti. Dabar mačiau tik dideles spindinčias akis mąsliame veide, kalbant keistokai dėliojamas lūpas, jutau švelnią plaštaką gulinčią mano delne. Galvojau, kad tie nereikšmingi pašnekesiai, kurių daugumos nė neprisiminsim, kažkaip užbūrė mus, atvesdami ten, kur esame šią akimirką, ir galbūt visa tai įvyko, na kažkaip gal ne veltui…

Prašvitus, susikibę už rankų, mes vaikštinėjome prieplauka, šypsodami viskam sutiktam ir pamatytam. Kai sustojome ilgo betoninio molo gale, klykiant žuvėdroms, pajutau apsivejančias kaklą rankas ir vėsų skruostą ant savo peties.

– Man taip gera su tavimi, – tarė M.

Užuot atsakęs, apglėbiau ją ir prisitraukiau artyn. Mes elgėmės taip, lyg TAI jau būtų įvykę, o vis dėlto, kad ir kaip stengiausi, nieko neįmaniau prisiminti. Galop nebesukau dėl to galvos. Dabar man buvo lengva ir šviesu, ir norėjosi, kad tai niekada nesibaigtų. Kaip tik tada aš pabudau.


Morfozė


FIN