z

– Kaip tvanku, – pasakė M.
– Taip, – atsakiau, persisverdamas sėdynės turėklą ir nustumdamas lango stiklą į šoną.

Vidun padvelkė bundančio ryto gaiva.

– Man patinka ankstyvas metas. O tau?
– Taip, – sutikau ir šįsyk. – Tuomet visa diena prieš akis.

Pro šalį plaukė vienodi Žirmūnų penkiaaukščiai, švietė kylanti saulė, o balti kaštonų vainikai jau sprogo sunkiais pumpurais. Norėjau viską paaiškinti, mėgindamas pagauti jos žvilgsnį, bet M stovėjo veidu į pravirą langą ir gaudė šiltus vėjo gūsius. Tuomet ji pagaliau pažvelgė į mane, bet akyse nebuvo nė šešėlio priekaišto.

– Pavargau nuo šito pilkumo, nuo amžinos darganos, – tarė. – Norėčiau išvažiuoti kur šilta, kur daug spalvų...

Palengva pradėjome šnekučiuotis. M papasakojo apie tai, kad buvo velniškai sunkūs metai, kad jai kažkas su širdim, kad norėtų užsirašyti į jogą, kad reikia trąšų. Atsakinėjau žinąs kur galima jų įsigyti, be to, esu lankęs jogą, o nedidelės atostogos būtų išties neprošal. Apie širdį ir sunkumus kol kas nedrįsau klausinėti. Autobusui iš lėto linguojant, retsykiais vos vos susidurdavome, o stojant – prilaikydavau ją ranka. Man buvo malonus jos artumas vos pridengtas lengvu gėlėtos suknelės audiniu.

– Norėčiau prie jūros, – pasakė svajingai.
– Būtų smagu, – ir vėl sutikau.

Kai M darsyk užsiminė apie pasibaisėtinus metus, tarsi guosdamas, delnu perbraukiau jos plaukus. Jie buvo neįprastai tamsūs, kiek netvarkingai, tačiau labai žaviai surišti viršuje. M neprieštaravo prisilietimams, o aš ir vėl nusistebėjau savo drąsa. Nežinia kodėl ji dabar pasakojo man apie viską. Klausiausi ir nežymiai šypsojausi, pagaudamas save beveik nesiklausąs, bet skęsdamas jos gyvų akių atspindy.

Netikėtai autobusas pasviro į posūkį. Mano pirštai slystelėjo suknelės klostėmis ir pagavo M už liemens. Viena ranka spaudžiau ją prie savęs, o kita laikiausi turėklo palubėje. Iš šalies turėjau atrodyti, lyg koks nevykėlis flamenko šokėjas, nenulaikantis pusiausvyros ir tiesios nugaros. Sužvigus padangoms, autobusas greitėdamas vis stipriau krypo į nesibaigiantį posūkį, tartum suktų pašėlusį ratą milžiniškame lenktynių trasos žiede. Įsitvėrusi mano atlapo, M žvelgė didelėmis akimis, o aš persikreipęs ir ištemptas greičio inercijos, dabar jaučiuosi ir pats išstypęs sulig ta mano ranka, gniaužiančią turėklo vamzdį aukštai viršuje. Visai čia pat pasigirdo kažin koks veblenimas ir plojimas.

Pilvotas apskritaveidis pasisuko kėdėje, išsišiepdamas seilėta burna ir suplodamas trumpomis drūtomis rankutėmis. Šalia jo sėdėjo sukritusi pusamžė moteris, bet jos žvilgsnis buvo įsibestas į sėdynės atlošą priešais. Daugiau ji nieko nematė. Jos peraugęs vaikas, rodė į mus putliu pirštu, kažką neaiškiai vapėdamas, linksmai spigindamas siauromis akutėmis ir gokčiodamas iš džiugesio, lyg būtų pakliuvęs į šokių projektą rodomą per TV.

M palietė mano skruostą, ir aš vėl paskendau tame žvilgsnyje. Jos veide mačiau vos juntamą nuovargį, bet akyse degė neblėstanti aistra gyvenimui...

Netrukus mes atsidūrėme triukšmingoje miesto alėjoje. Buvo šilta ir saulėta, pro šalį ėjo minios žmonių, o mes, užmiršę viską pasaulyje, keliavome nežinia kur.

– Štai, – mostelėjau ranka, – už ano posūkio kadaise lankiau jogos pamokas.
– Kaip faina! – jos akys sužibo, bet nuovargis veide niekur nedingo.
– O jeigu pavažiuotume dar keletą sustojimų, išliptume prie pat „Žalios stotelės“ – ten yra trąšų.
– Oho, geras!

Ji taip džiaugėsi viskuo, ir aš pagautas kažin kokio įkvėpio, dabar pats kalbėjau neužsičiaupdamas, išraiškingai mosuodamas rankomis, ir tomis pačiomis rankomis saugodamas M nuo skubančių praeivių, lyg mažą mergaitę. Mes pasukome į ramesnį skersgatvį. Paskui į dar vieną. Nežiūrėdami laiko klaidžiojome akmenimis grįstomis gatvelėmis tarp jaukių kavinukių ir suvenyrus siūlančių parduotuvėlių. Kažkur ramiai ošė jūra, padvelkė drėgnas ir švelnus brizas. Klausydami vienas kito nesibaigiančių pasakojimų, kartais juokėmės, kartais tik šypsojomės ir ėjom tylėdami. 

– Esu dirbusi net modeliu, – prisipažino M.
– Nesunku patikėti.
– Bet tu netiki?
– Juk sakiau, kad tikiu.

Ji nusijuokė ir pabėgėjo kelis žingsnius pirmyn, gracingu plaštakos judesiu pasiekdama nokstantį apelsiną ir pozuodama man žalių medelių alėjoje. Pakėliau rankas prie veido imituodamas fotoobjektyvą ir spragsėdamas pirštais įsisvaizduojamus kadrus. Prie mūsų atbėgo juodas it anglis berniūkštis, prieš tai barzdinęs miniatiūrinę vaikišką gitarą ant laiptų prie namo. Jis kažką pasakė nesuprantama kalba, bet iš gestų viską galėjai suprasti. Laikiau glėbyje M, o vaikis pliauškėjo kadrus mano išrastu būdu ir visą laiką juokėsi, užkrėsdamas ir mus tuo savo paprastu džiaugsmu.

Jau vakarėjant, derėjausi vienoje užeigoje. Jos šeimininkas, linksmas pusamžis graikas buvo šauniai nusiteikęs. Mes gavome puikią vakarienę ir kambarį nakvynei antrajame aukšte. Ten buvo terasa su pintais baldais, dviem taurėm ir buteliu kianti ant stalo. Didžiulis langas žvelgė į terasą ir į prieplauką. Saulei leidžiantis jūron, lengvos užuolaidos bangavo nuraudusios vakaro žaroje.