o

– Man sakė, kad tu nuostabiai bučiuojiesi, – išgirdau tylų šnabždesį.

Dvelktelėjo rožine vaisiu gaiva. Pagalvojau, jog esu tai girdėjęs, bet paleidau tą mintį, lyg netikrą, pavėjui nuskriejantį aidą. Dabar jutau tik drėgnų lūpų kutenimą, atidžiu švelnumu siekdamas pateisinti nežinia iš kur sklindančias pakuždas. Nepaleidau M iš glėbio, net kai ji atšlijo ir nudelbė akis, vis dėlto mesdama į mane greitą žvilgsnį, kuriame viską perskaičiau.

Netikėtai man dingtelėjo, kad mus gali kas nors pamatyti. Vos spėjau apie tai pagalvoti, ir šviesos išsyk prigeso. Salė paskendo pusiau prieblandoje. Mes glaustėmės atradę atokų kampelį prie stalo, beveik nekalbėjome, tik jautėme pagilėjusį vienas kito kvėpavimą ir trumpam susitinkančius žvilgsnius.

– Aš jau eisiu, – tarė M po valandėlės.
– Nori, kad palydėčiau?

Ji linktelėjo ir nusišypsojo. Pagalvojau, kokia ji miela šią akimirką, kokios didelės atviros akys, slepiančios aštrų protą ir kažin kokią paslaptį, kurios, man norėjosi įsivaizduoti, ji niekada ir niekam nėra atskleidusi.

– Aš tuoj, – paskiau. – Tik atsiskaitysiu.

Tuo tarpu prie baro pasirodė neįtikėtinai guvi padavėja. Mosuodama standžiai surišta kasa, ji kone bėgte atnešė du sklidinus alaus bokalus ir padėjo mums ant stalo, kurio viename krašte buvo ir daugiau į krūvą sustumtų gėrimų. Neatrodė, kad prie jų kas begrįš. Paprašiau sąskaitos merginai nueinant, nors mūsų rožinis gėrimas buvo vos paragautas. Bet dabar jis man mažiausiai rūpėjo. M prisiglaudė prie manęs, visai šalia girdėjau jos virpantį kvėpavimą.

– Eime į kitą vietą, – pasiūlė, skruostu užsiglausdama mano petį. – Čia taip nejauku…

Žinojau netoliese esant nedidelę užeigą, kur galėjai pabūti dviese atokiau nuo akių. Atmintyje dar šmėstelėjo nedidelis gražus viešbutis ramioje gatvelėje už kelių kvartalų. Apie jį man pasakojo vienas Tinderio fanatikas, bet šią mintį tuoj nuvijau, nedrįsdamas toliau vystyti.

– Žinau vieną vietą, – pasakiau, ir M šyptelėjusi nuleido akis.

Jau mažumą nekantraudamas pažvelgiau į baro pusę. Savo nuostabai pamačiau tą pačią padavėją, tvirtomis pilnomis šlaunimis energingai žirgliojančią artyn. Tartum raita, ji atskraidino dar du sklidinus bokalus ir nutrenkusi priešais mus, skubiai pasišalino. Apstulbęs žvelgiau, kaip tiršta puta nubėgo stikliniais bokalų kraštais. Apsidairiau, tačiau be mūsų salėje daugiau nieko nebuvo. Liesas, lyg giltinė vaikinukas, apsnūdęs, neskubriai stumdė kėdes ir stalus. Nutolusiame restorano gale dar buvo girdėti pritildyta muzika, bet pavieniai balsai rimo ir atrodė, jog ten visi skirstosi.

Pasimojau tą džiūsną, svyrinėjantį prie stalų su šluoste rankoje. Kai jis teikėsi paėjėti kelis žingsnius artyn, dar sykį paprašiau sąskaitos, dėl visą ko pažymėdamas, jog už atneštus gėrimus nemokėsime, dėl tos paprastos priežasties, nes jų tiesiog neužsakėme. Valandėlę jis žvelgė į mane tuščiomis akimis, lyg nieko nesuprasdamas. Tuomet iš lėto linktelėjo, sakytumei, labiau pats sau kažką nuspręsdamas, nei patvirtindamas mano žodžius, ir išėjo.

M pakilo. Palydėjęs ją link išėjimo, padėjau apsivilkti paltą. Apsirengiau ir pats, akies kraštu stebėdamas, kaip prie mūsų stalo oria žingine atkaukšėjo miklioji padavėja ir apžiūrėjusi pilnus bokalus, skėstelėjo rankomis.

– Čia ne mūsų, – šūktelėjau iš toli. – Mes neužsakėme!

Mergina dar sykį skėstelėjo rankomis ir skubiai pasišalino.

– Einu išsiaiškinti, – paskiau.
– Aš palauksiu lauke, – nusišypsojo M. – Čia labai šilta.

Akimis nulydėjau ją pro duris, o pats nusitaikiau tiesiai į barą.