Grafas Filipas 12

XIV
Agnetė

Agnetė buvo vyriausioji ir mylimiausioji grafo Filipo dukrelė, jo ir Kristinos pirmagimė. Šviesiaplaukei Agnetei jau ėjo devyneri metai, bet ji niekur nesiskirdavo nuo mamos pasiūto triušiuko. Viena jo akis buvo didesnė saga, persiūta raudonu siūlu, kita akis kiek mažesnė, persiūta mėlynos spalvos siūlu. Kaip ir priklauso triušiukas buvo pilkos spalvos.
-Agnete, - pašaukė ją tėvas, - eikš, aš tau noriu kai ką parodyti. Tai tau bus staigmena! - entuziastingai sušuko grafas žingsniuodamas į kambarį link dukros. - Na gi, pasiruošk, užsidėk batelius.
-Gerai, tėti, - kiek nustebusi atsakė mažoji ir apsiavė rožinius batelius.
Agnetės plaukai buvo standžiai supintos į dvi kasas, o į vieną dar įsmeigta ramunė. Ji dėvėjo gelsvos spalvos suknelę išsiuvinėtą vyšniomis su baltu kalnieriuku.
Grafas paėmė dukrelę už rankos ir jie pasileido miško takeliu į gilumą. Filipas dažnokai eidavo su dukra pasivaikščioti, rodydavo kuriomis kryptimis jis jodavo medžioti, demonstruodavo gyvūnų paliktus pėdsakus ar kartu stebėdavo gamtą.
- Tu dar nesi buvus, kur aš šiandien tave nuvesiu, - išdidžiai tarė jis.
Agnetė pažvelgė savo didelėmis žydromis akimis į tėvą ir švelniai nusišypsojo.
Tėvas su dukra pasileido miško paklote po gūdžią girią pirmyn, pušyną pakeitė eglynas. Jie brovėsi pro egles kol tolumoje suspindo vanduo, Tai buvo sraunus negilus upelis pritemusioje girioje, kurį Filipas užtiko visai neseniai bemedžiojant.
-Nusiauk batelius, - paliepė Filipas ir pats jau avėsi savuosius. - Eikš, nebijok. -paragino jis.
Agnetė suskubo nusiauti savo batelius ir su nekantrumu įbrido paskui tėvą į vandenį.
- Ar jauti kaip pro tavo kojas bėga vanduo? Argi nenuostabu? - su džiaugsmu paklausė grafas.
- Truputį kutena, - sukrizeno ji ir ėmė pėdomis raižyti vandenį. Jos suknelę vilgė vanduo, bet ji dėl to nė kiek nesijaudino. Geltonas smėliukas buvo srovės gražiai suneštas į bangeles, saulė žaidė vandens paviršiuje.
- Pakelk savo suknytę, matai, kad šlampa. Po to mama pyks, kai šlapia grįši, - kiek sunerimo tėvas.
- Nepyks, -ramino ji tėvą  ir kiek pasikėlė suknelę aukštyn- dabar vidurvasaris.
Ji toliau krykštavo, suko ratus, spardė vandenį aukštyn ir visai nejuto šalčio.
- Ir triušiukas nori pasimaudyti, - tarė ji ir įmerkė jį į šaltą vandenį. Žaislas kaip mat persisunkė šalto vandens. Ji stebėjo kaip srovė plauna jos numylėtąjį triušiuką.
-Agnete, mieloji, mes jau turime judėti namo. Saulė jau leidžiasi, - tarė Filipas.
-Tuoj tėti, man čia labai patinka. Dar spėsim sugrįžti. Pabūkim dar truputį- prašė ji tėvą,
- Paskubėk dukra, mama pradės nerimauti,. -ragino atkakliai jis.
- Na, gerai, bet prižadėk, kad sugrįšime. - tarė ji ir pažvelgė tėvui į akis.
-Grįšim, grįšim, aš tau pažadu, bet dabar jau turime keliauti. - nuramino ją grafas.
Agnetė nusišypsojo, dar sykį atsigręžusi pažvelgė į upelį.  Susikabinę rankomis pamažu jau vėstant ir temstant jie pasileido namo.