Kas yra menas ir su kuo jis pusryčiams

esytė 

Atsakymas į klausimą, kas yra menas – ilga pasaka, pasakomis mažai kas tiki. O apibūdinti kas yra meno kūrinys gali beveik kiekvienas. Dažniausiai apibūdinimai didele dalimi yra teisingi. Mano galvojimas apie abu klausimus laike prasideda toli, tęsiasi intensyviai ir to galvojimo pabaigos, kadangi labai įdomu, nematyti.
Nežinau, kas yra menas, bet patiekalai neapsakomai skanūs. Noriu juos valgyti ir persivalgyti. Ir toliau valgyti.
Meno kūrinių, vadintinų paprastensis, apstu, išskirtinių žymiai mažiau, su šedevrais normalu, jų vienetai, ir juos prisiminti lengva. Šalia kitų bendrų komponentų visus meno kūrinius vienija tokie dalykai, kaip jų vartojimas ir  ataskaita apie tą vartojimą nuosavų patirčių komisijai. Štai tos ataskaitos mane domina ypač stipriai. Viena iš vartojimo rūšių ir viena iš, mano nuomone, svarbiausių, yra grožėjimasis, t. y. džiugesio, patiriant estetinio pasitenkinimo suvokimą, būsena. Juk spontaniška mintis – kaip gražu, kužda būtent tai. Gražu... ši sąvoka labai plati, apaugusi tomais tyrinėjimų su išvadomis, argumentais ir įtakų periodais. Meno kūrinį, apie kurio grožio poveikį susitaria daugiau autoritetų, ignoruoti kaip vertę sunku ir tada imi pats dalyvauti tos vertės didinime su tam tikra snobizmo doze,  dalyvauji dar didesniame kūrinio meno vertės auginime, vadinasi vienaip ar kitaip pakeli tą vertę ir priverti kitus į jį gilintis stipriau, o tuo pačiu ieškoti ir atrasti tame mene daugiau, kartais net ir tai, ko to kūrinio autorius nesistengė ir net nesiruošė įjungti, o kartais tai, ko kūrinyje iš tikrųjų ir nėra. Na o jeigu kalbėti apie būseną, kurioje patiriamas ne estetinis džiugesys, o diametraliai priešinga būsena – pasišlykštėjimas, arba lengvesnė versija, pasibjaurėjimas, arba paprasčiausiai tai, priešais ką mintyse galime įtaisyti minuso ženklą – ar čia meno kūrinys? Žinoma taip, jei tai atlikta (sukurta) talentingai ir jei vartojimo lūkesčių paletėje yra laisva vieta malonumui, surištam su dirginimu. Objektai kaip kūriniai, neturintys intencijos atstovauti grožį, taip pat gali turėti pakankamai didelę paklausą ir būti vertingi, ir būti menu, tačiau jų apologetai yra labai skirtingų stovyklų gyventojai. Bet iš tikro noriu kalbėti apie ars poetica ir necenzūrinę arba nenorminę leksiką joje.
Man atrodo, kad poezija – menas išrinktiesiems. Tų išrinktųjų, sprendžiant iš poezijos knygų tiražų, yra nedaug, ir tai normalu. Nes, pavyzdžiui, Duino elegijos ar Aguona ir atmintis gali išsekinti.
Bet yra išimčių. Kai poezija yra patiekalai vaizduotei, mėgstančiai aštrius prieskonius.
15min. kultūros  redaktorė Monika Bertašiūtė rašytojos A. Kaziliūnaitės klausia, kodėl jos penktojoje eilėraščių knygoje „Jūros nėra“... nėra necenzūrinės leksikos, Monika, cituoju, „jos pasigedusi“, o rašytoja atsako, „Ne, ir šioje knygoje buvo vieną kartą paminėtas „Bybys“. “ (interviu 2021 kovo 10d.)                                                                                                      A. Žagrakalytė viename savo eilėraštyje pateikia frazę – „kaip pisiu į galvą“... ką gi.                                                                                  Filosofas, tituluojantis save poetu, Jurgis Viningas be jokio „kaip“  viename kultūros savaitraštyje veiksmą, kurį smūgiui į galvą vartoja A. Žagrakalytės lyrinis herojus, pritaiko antologijoms. Jurgio draugelis Nojus Saulytis eilėraštyje apie šizofreniko meditaciją٭ vadeles paleidžia maksimaliai, tad skaitydama šį opusą p. Monika Bertašiūtė pajustų lūkesčių išsipildymą su kaupu. Jauni rašantieji tekstus, kurių eilutės prasideda toliau nuo lapo kairės ir baigiasi nelabai arti lapo dešinės ir dėl šios priežasties juos vadina eilėraščiais, beveik be išimčių savo kūryboje mėgaujasi keiksmais kaip artefaktais, o detalizuoti kokį nors nusišlapinimo ar išsituštinimo rezultatą tiesiog normalu, kur jau ten nenorminė leksika... Bet man svarbus kitas dalykas. Ir jis labai tikėtina juokingas visiems autoriams, praktikuojantiems keiksmus kaip natūraliausią medžiagą šalia visų kitų reikalingų išraiškos priemonių. O tie, kurie to nedaro, yra (tarp eilučių) bailiai arba netalentingi, arba, mažiausiai, seni pirdylos (geras apibūdinimas, tikras, ar ne?). Ir tas svarbus dalykas yra Pagarba. Buvau parašęs iš p mažosios, bet grįžau ir pakeičiau į P didžiąją. Pagarba žanrui. Ar tai juokinga, siūlau pasitikrinti kiekvieną, kuriam taip atrodo, štai tokiu bandymu. Jei tikrinantis asmuo sąžiningas, gali užtekti to bandymo vaizduotėje. Taigi siūlau įsivaizduoti maksimalios svarbos pokalbį su maksimalios svarbos asmeniu ir leisti sau keiktis į valias to asmens namuose ar biure, na o jei dar trūksta ko nors apsisprendimui, tai tegul to pokalbio klausosi nors vienas iš buvusių mylimų mokytojų. Kaip ten su tuo medituojančiu šizofreniku, Nojau?... Ar skaitytum tą savo eilėraštį prezidentūroje? Juk knygą sms gėlytė parėmė kultūros taryba, tai reiškia viskas gerai, niekur neparašyta, kad knygoje yra ten kažkokių nekultūringų reikaliukų, tai turbūt paskaitytum. (pone Nojau, tujinu, nes taip daug gražiau, kitaip sakant paprasta, bet jei turėsim progą pasikalbėti, užtikrinu, nebus jokio familiarumo;). Aidas Marčėnas savo eilėraščių knygos 123 ir  ketvirtame viršelyje pirmomis dvejomis eilutėmis teigia: „Vis dėlto poezija yra greta/matematikos. “ Tai pabandžiau pono Nojaus eilėraštį paanalizuoti aritmetiškai. Kūrinyje šizofrenikas bando medituoti trisdešimt penkiose eilutėse pavartoti 89 žodžiai. Išėmiau iš konteksto keiksmus (švelniuosius, norminius, tačiau keiksmus, ir slaviškus), štai jie eilės tvarka: asile, suka, kurva, jobnutu, kurva, asile, suka, blet, suka, kurva, kurva; sumoje jų yra 11 vnt. Taigi, daigiau nei dešimtadalį (12, 4%) šio eilėraščio sudaro keiksmai, o vienuoliktuko sąstate slaviškieji dominuoja iškalbingais 73-mis procentais. Suprantu, kad šis iškalbingumas ne visiems daro įspūdį. Tarkim, minėtai Kultūros Tarybai tikrai ne. Tęsiant kyla klausimas, jei poetai kuria poeziją, tai minėto eilėraščio autorius vadintinas poetu, ar ne? Interviu Virginijai Kulvinskaitei ponas Saulytis sutinka būti vadinamas poetu. O aš sutinku, kad šis pavyzdys yra šiek tiek tendencingas. Bet gal kokiame diplominiame darbe šiuolaikinę lietuvių literatūrą studijavęs Kas Nors pabandys detaliau panagrinėti šį aspektą. Tikrai jam suteikčiau (papildomos) informacijos. Ir ne dėl to, kad jos tokios sąmoningai ieškojau, skaitydamas XXI a. lietuvių eilėraščių rašytojus (POETUS), kuriančius meną. Mene tame būtent.
p. s. kadangi rasyk. lt per parą leidžia publikuoti tik vieną kūrinį, o man smagu per savaitę pateikti reikliam kolegų dėmesiui septynis eilėraščius, tai supažindinti su savo „recenzinėm“ esytėm artimoj ateityje negalėčiau. Todėl sukčiauju ir užbaigiu mini etiudu.

Niekas nematė vėjo –
medžių svyravimą taip,
bangavimą – žinoma taip,
vėliavas, plaukus, plunksnas jame –
kur gi ne, o paties jo niekas nematė.
Bet štai sėdi jis prieš mane. Sustingęs.
Žiūri man į akis, aš į jį.
Sakau: ore, noriu paklausti tavęs...
Jis pertraukia, sako: aš vėjas.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------
٭Nojus Saulytis sms gėlytė kitos knygos, 2020, psl. 44