klausimas

Pasakėčia
                    Kaip Semionovičius į pragarą nepateko


C        L          O        S            E            D
A      e            b          v            l            a       
K      i            u          a            n            n
S      d            o          i            i            g
Ė      ž            l          d            u          u
J        i            i          y            s            m
I        a          u          t              /            i
M      /            s          i              d            /
A      k          /            /              r          s             
S      v            s          į              y          k
/        a            u          /            ž          r     
l        i            p                        u          i       
a        l            u                        o          e
i        i            v                        t            j
k        a            u                        u            a
r        m          s                        s              n
o        s            i                        /                č
d        /            u                                          i
ž                    s                                            u
i                    /                                              s
o                                                                      /
/     



                  “... aniems pragaras bus uždarytas... ”



    Ant pragaro vartų kabo lentelė (apšepusi). 50 angelų į mažutėlaičius puodelius pilsto arbatą. Jų dešimt. Kiekvienas vis kitokios spalvos. Ant plonytėlio kaip adata ir ilgutėlio kaip upė kilimėlio tarp angelų sėdi Semionovičius ir ašarodamas raukosi. O angelai jam sako:
    - Ko gi šitaip nerimaujate, meldžiamasis? Reikia arbata pasivaišinti, po gurkšnelį už avis, už kaimynę, už šokius, už sūnus... ir viskas.
    O Semionovičius niekaip nurimti negali, įtariai dairosi į visas puses, arbatą gurkšnoja ir patyliukais iš angelų sparnų plunksnas traukioja. “ Čia jos gal ir nieko vertos, bet ten, žemėje, tai jau kaip pasipelnysiu.... ” Atsistebėti angelais Semionovičius niekaip negali ir vis kikendamas galvoja “kokie kvaili tie angelai, oi kvaili... ”Jau septintą puodelį gerti Semionovičius įpusėja ir tik žiūri – angelams kažin kokie pagaliukai, šaukšteliukai, rankšluostėliai, pinigėliai, auskarai, plaktukėliai ima iš ausų, akių ir burnų kristi. O angelai kuo ramiausiai rankioja šiuos daiktus ir svaido šalimais į vis augančią krūvą. “Tai apsukruoliai... ” – pagalvoja Semionovičius ir toliau arbatėlę geria. O puodeliai visokiom spalvom tik žaižaruoja, žaižaruoja...
    Staiga angelai kad prišoks prie Semionovičiaus, kad ims jį visaip tampyti, purtyti, kad ims Semionovičiui dantys braškėti. Suprato Semionovičius kažin ką ne taip padaręs. Ir iš nežinojimo sako:
    - Mano vardas yra Semionovičius.
Kad persimainė angelų veidai... persigando Semionovičius. Angelai dar apdaužė Semionovičių pagaliais ir šaukdami “ skaistyklon, skaistyklon jį... ” išvijo atgal į žemę. O Semionovičius žemėje visiem apie savo nuotykius tik pasakoja, tik pasakoja, bet niekas Semionovičiumi netiki. Ėmė piktintis Semionovičius pasauliu ir uždarė Semionovičių negeri žmonės į nesveikų žmonių namus. Gyveno ten Semionovičius neilgai ir nelaimingai. Ir numirė. Nei iš šio, nei iš to. Ir niekas nežinojo, kas užėjo tam Semionovičiui ir ko jis numirė. Ir štai Semionovičius vėl prie pragaro vartų stovi. Pasitinka  Semionovičių kažin kokios būtybės. Lyg tai paukščiai, lyg tai žmonės.... nusigando Semionovičius. “ Kas dabar bus? ” O tos būtybės, aš jums pasakysiu, kad ten angelai buvo, jūs tik Semionovičiui nesakykit.... klausia:
    - Koks tavo vardas?
O Semionovičius ir sako:
    - Aš esu Semionovičius...
Susiraukė angelai ir vėl išsiuntė Semionovičių į žemę. Tobulėti, kaip kad išmintingi žmonės sako. Gyveno Semionovičius vieną šimtą metų, žmoną turėjo, arklį, penkis vaikus... Gyveno antrą šimtą metų, užgyveno kiaulių fermą. Ketvirtą šimtmetį begyvendamas Semionovičius tapo advokatu... ir vis apsilankydavo pas angelus, kurie visai nepadėjo klestėti dieviškosioms kirpykloms. Ką bedaryti Semionovičiui? Nei į pragarą, nei į dangų, tik į žemę leidžia.
    Pabunda rytą Semionovičius, apsidairo. Žiūri, kad guli palovy kartu su šunimi. Nusispjauna Semionovičius per kairį petį. Nusipurto.
    - Kokias aš čia nesąmones dabar sapnuoju? Žinoma, kad aš Semionovičius. Kas gi daugiau aš galiu būt? Jau Šešiasdešimt devyneri metai, kaip aš Semionovičius. Ką, tie angelai visai išdurnėjo?
    Semionovičius vangiai paspiria šalia gulėjusį šunį, nusispjauna per dešinį petį ir eina pas kaimyną Fediorovičių gert ne rytinės arbatėlės. Juk šiandien Semionovičiaus gimtadienis...