15 dalis. Kitame pasaulyje.

Nustebau dėl trijų dalyku. Pirma - tame plane išnyko visi simboliai kurie paprastai yra mano virtualiame pasaulyje. Antra. Mane supantis pasaulis niekuo nesiskiria nuo realaus pasaulio. Nei savo kvapais nei savo garsais. Net suabejoju ar tai virtualus planas, prie kurio jau buvau pripratęs. Ir trečia. Jeigu jaučiau ne virtualaus kūno komfortą - o tikro kūno trukumus, reiškia kad tai tikra. Net sapne aš jaučiuosi kitaip. Apsižiūriu save. Apsirengęs tokiais pačiais drabužiais, kokiais kažkada išvykau iš savo gimtojo miestelio net apsiavęs tvirtais kariniais aukšto aulo batais. Tik keista iš kur ant galvos rudos odos, kaubojiška skrybėlė su plačiais kraštais? Rodos ja tetos namuose palikau per skubėjimą. Keisčiausiai kad ant rankos nėra vaivorykštinės apyrankės. Jau žiojau savo žabtus paklausti ką visa tai reiškia, kai išgirstu pažystama balsą šalia. Tik jis griežtas ir sausas.
- Na branguti ne laikas tuštiems klausimams. Laikas padaryti iš tavęs tikra vyrą. Dėkis kuprine ir keliaujame.
Nustebęs pažvelgiu į ta puse. Mano žavingoji apsirengusi tarsi eitu kariauti. Rusvai žalios spalvos, maskuojantis kariškas kostiumėlis, kariški batai ir tokia pati kepurėlė su snapeliu ant galvos. Akis žvelgia tiesiai ir griežtai. Šalia jos kojų guli didžiulė prikrauta kariška kuprinė. „Ji tarsi pasikeitė. Jau ne meili katytė - o kieta amazonė. “ Pagalvoju. „Tokias vadina - bobomis su kiaušais. “
- Net nesiruošiu klausytis tavęs - Net jeigu esi mano globėja. - Netikėtai pačiam sau pasišiaušiau. - Geriau mirsiu, nei paklusiu dar vienai tokiai moteriai, kuri  kažkada sugriovė mano vyriška savimone ir vidine vyriška savigarbą.
- Pats kaltas kad taip įvyko. – Griežtai ta atsikerta. - Tikras vyras niekada neprileistu, kad tai įvyktu kad ir kaip mylėtu savo moterį ir būtu tolerantiškai jai tokiai kokia ji yra. Jeigu tokie vyrai po tokios pamokos ir toliau galvoja, kad moteris yra dėl visko kalta, dėl to kad taip įvyko, tai pirmiausia jie patys turi atrasti savyje tikra vyriškumą ir pripažinti: kad viskas kas aplink juos vyksta, yra tik jų pačiu sukurta. Kai tai patys sau pripažins, tai bus tik pirmas jų žingsnis į tikra vyriškumą - o ne įsikalbėta.
„Prisipažinsiu. Buvo kažkada tokiu pas mane minučių kol į mano likimo audeklą nebuvo įpinta Žavingosios gija. Tada ir pradėjau siekti savyje atrasti ta tikrąjį vyriškumą, o ne ta - kurio dažnai vyrai prisidengia kad turi. Dažnai kalbėdavau kad einu į tikrumą. O ant kiek ji pasiekdavau - tik vienas Dievas žino. “
Prieinu prie jos. Tylomis trumai uždedu ranka ant peties ir pasilenkiu prie kuprinės. Užsimetu ant pečiu. „Ji velniškai sunki. Ko ji prikrauta? Gal akmenų? “ Pasisuku į Žavingąja.
- Ši karta tavęs paklausysiu, nes kalbi tai, ką ir pats kažkada buvau savyje atradęs bet nenorėjau pripažinti. Net sau pačiam. - Žvelgiu tiesiai jai į akis - Tačiau atmink. Nepakęsiu nepagarbaus elgesio su manimi. Be to. Tikiuosi, nepamiršai kad mes išvykome vykdyti svarbia misija ir tavo žaidimams turime labai mažai laiko?
- Įrodyk šitoje kelionėje kad esi vertas pagarbos kaip vyras. Nes kaip asmenybe tave ir taip gerbiu. – Šypteli vienu lupu kampučiu. - Kaip vyras, privalai be savo vyrišku ambicijų nuvesti mane į šito kalno viršūnę ir pilnai manimi kaip tikras vyras viskuo pasirūpinti. Nieko nepamiršau. Nesugebu pamiršti. Pas mane absoliuti atmintis. Todėl nesirūpink. Kas liečia laiką, tai čia laikas teka kur kas greičiau, nei tame pasauli, kuriame ką tik buvome. Todėl suspėsime laiku sugrįžti.
Pajutau kad manęs laukia nemažas iššūkis - nugalėti save pati. Su tuo susitaikau, pasitvarkau kuprinės diržus ir pasuku link miško kuris dunkso tolumoje. Man iš paskos seka Žavingoji amazonė. Gal kokia valanda einame lauku. Nugara žliaugia prakaitas. Iš dalies dėl to kas vyksta viduje džiūgauju. Nes man patinka tokios turistinės kelionės. Bet kaip aš klydau, galvodamas kad tai turistinė kelionė. Iš tikrųjų tai buvo mano asmenins išbandymas vaivorykštinėje apyrankėje, į kuria patekau protu nesuvokiamu būdu. Ne be reikalo tas vyras man kalbėjo, iš kurio gavau ta apyranke kalbėjo: kad tai technologijos kurios mus lenkia milijona metu. Manau jis smarkiai sumenkino ta faktą. Jeigu atsižvelgti į savo patirti kuria gavau patekęs į Žavingosios pasaulį ir tai ką pasakė Sidabrinis erelis: tai reikia nustoti stebėtis tai kas vyksta.
Mums be einant laukime, dangų uždengia debesis. Kažkur sugriaudėja ir dangus stačiai prakiursta. Prieš tai mirkau savo prakaite, o dabar pasijuntu permirkęs iki paskutinio siūlo galo, lietumi. Susirūpinęs atsigręžiau į Žavingąja ir apstulbstu. Ja dengia tarsi nematomas skydas. Nei vienas lašas nepajėgia prasimušti pro ta jos skydą ir ja sušlapinti. Pamačiusi mano apstulbusi veidą, parodo man liežuvį ir nusišypsoja. Netrukus lietus baigiasi taip staigiai kaip ir prasidėjo. Danguje išsisklaido debesis ir karšti saulės spinduliai pradeda džiovinti mano drabužius. Jaučiu ir matau kaip nuo manęs kyla garas. Už geros valandos įžengėme į mišką. Per ta laika mano drabužiai spėja išdžiūti. Apsidariau aplink. Mus apsupa neaukšti kedrai aplipę kankorėžiais o kojos grimzta į minkštas samanas. Galvoja gimsta frazė iš seno rusų animacijos apie vilką: „Kieno miške kankorėžiai“ Nevalingai šypteliu tai prisiminęs. Aplink čiulba ulba įvairus paukščiai.
Ore sklindantis kvapas mane nukelia į prisiminimus prieš daugybe metu atgal. Kai teko dirbti toli Rusijoje, už Karpatu kalnu grandinės, Kagalimo apylinkėje, Surguto rajone. Ten tankus kedru miškai susilieja su didžiulėmis pelkėmis. Apsuptas tokios gamtos, dirbau su tėvu ir broliu pora metu. Temperatūra tenai vasara būdavo netoli keturiasdešimties, o žiema - žemiau penkiasdešimties. Po darbo grįždavome namo į savo maža dviaukšti medini namuką, kurio antrame aukšte buvo tris kambariai. Po vakarienės, jeigu dar turėdavome jėgų, ar dar būdavo šviesu, mes išsitepdavome kažkokiu labai bjauriai smirdančių baltu skysčiu, kuri pardavinėjo vietinėje parduotuvėje ir išeidavome į mišką rinkti uogų ar grybų. Kartais darbo autobusiukas per išeigines, mus veždavo prie pelkių, kur rinkdavome pelkėse augančias uogas - spanguoles. Be to skysčio - uodai ir mažos plėšrios musytės, kurias vadindavome „maškara“ mus per valanda galėdavo sukandžioti iki apalpimo. Kažkada tose vietovėse, taip bausdavo mirtimi žmones. Išrengdavo nuogai ir pririšę prie medžio palikdavo tiems kraugeriams išsiurbti iš jų visa kraują. Pradžioje kaip išgirdau ta istorija iš vietinių – nepatikėjau ja. Pagalvojau tada: kad į akis miglas pučia, kad mes neitume į mišką grybauti ir uogauti. Tačiau, vos juo nuėjau kokia dvidešimt metru be jokios apsaugos, ištisi debesis tu gyvių mane aplipo. Teko iš ten bėgti paknopstomis. Likau smarkai apkandžiotas. Jau nekalbant kad naktimis ant mūsų kambariu lubų pastoviai sutūpdavo dešimtis uodu vos tik užgesindavome šviesą. Tekdavo keltis, juos išmušinėti ir taip pora valandų daryti. Nuo to laiko pas mane atsirado neapykanta tiems padarams. Kažkada senai, buvo ir mūsų šalyje vienais metais toks atvejis: Kai tie padarai tiesiog taip užplūdo viena kurortini miesteli apsupta mišku, kad ne tik ne vienas poilsiautojas ten nepasirodė, bet ir patys vietiniai ėmė dejuoti nuo tokios vietinės katastrofos. Valdžia turėjo imtis radikaliu priemonių, kad tas miestas nevirstu vaiduokliu. Tik išpylę tonas chemikalu ant tu sutvėrimu veisimose vietų, šiaip ne taip sutramdė ta katastrofa. Aišku po tu chemikalu panaudojimo, vietiniai aplinkos apsaugos „specialistai“ ir kiti žalieji, stūgavo ne viena savaite per visas informacijos priemones, kokia žala buvo tiems sutvėrimams ir kitiems padarams. Tada man toks pyktis buvo suėmęs ant tu teisuolių. Kad jie labiau rūpinosi tais kurie žmones kankino, o ne pačiais žmonėmis. Tik kitais metais kurortas pradėjo atsigauti. Todėl dabar tikrai nudžiugau, pajautęs kad tu zyziančiu padaru čia nėra.
- Sustosime trumpam. - pareiškiu nusimesdamas kuprine - Matau kai ką, kuo reikia pasirūpinti prieš iškeliaudami iš čia. Ir kokiu akmenų prikrovei į kuprine? – Pasiteirauju apžiūrinėdamas kedrą kaip į ji įsilipti.
- Geriau pataupyk jėgas, vietoj to kad karstytis po medžiais, renkant kedru kankorėžius dėl jų riešutu. Kuprinėje ir taip yra kedru riešutu natūralios chalvos su laukiniu bičių medumi. Kai tikrai praalksi, galėsime kartu pavalgyti.
„Pirma girdžiu, kad manoji valgys. Bus įdomu į tai pasižiūrėti. “ Išsitiesiu trumpam ant samanų. Valgyti tikrai dar nesinori. Įsiklausiau kaip šniokščia medžiai ir čiulba paukščiai. Atpalaiduoju kojas ir nugarą. Šalia manęs atsigula ir manoji. Pagulime taip ramiai kokia penkiolika minučių. Atsidustu ir atsistoju. „Nevalia man atsipalaiduoti. Paskui bus tik dar sunkiau. “ Pakila ir Žavingoji. Užsidedu velniškai sunkia kuprine ir patraukiu per mišką, aukštin į kalną. Pamatau taką vinguriuojanti aukštin. Nusprendžiu kad geriau eitu juo, nei gramzdinti savo kojas į miško samanas. Kelias po truputi kyla vis aukštin. Kol nueiname apie dešimt kilometru neskubiu žingsnių, pradeda vakaroti. „Reikia kažkur sustoti ir pasirūpinti nakvinę. Buvo aišku kaip diena, kad per viena diena mes nepasieksime kalno viršūnės. “ Eidamas žvalgiausi vietos kur apsistoti. Po truputi pradėjo garsėti krentančio vandens šniokštimas. Netrukus prieiname nedidele miško aikštele. Jos šone, nuo kalno išlindusios olos į nedideli ežerėli nedideliu srautu krenta vanduo.
- Apsistosime iki rytojaus čia. - Garsiai nusprendžiu nusimesdamas sunkia kuprine. - Čia yra vandens ir gera vieta įrengti vieta palapinei.
Žavingoji tylomis linkteli ir atsisėda ant nedidelio kelmelio, atidžiai sekdama ką toliau darysiu. „Neturiu supratimo ką turime ir ko neturime, reikia patikrinti kuprine“. Pradedu raustis joje. Surandu nedideli kirvuką ir peilį. „Pradžiai to man užteks. “ Nusprendžiu. Kažkada senai mėgau viena laida kuria rodė per Dicoveri apie išgyvenimą, tai puikiai dabar žinau kaip pastatyti palapine iš miške esančiu medžiagų. Mintyse pabandžiau pajausti miško dvasia. Mano nuostabai, neaptikau jokiu ženklu kad ji yra. Viskas atrodo gyva ir tikra, bet... bedvasė. Tada man pirma karta kyla įtarimas kad čia kažkas ne taip. Kadangi neturiu supratimo kur esu, tai nusprendžiu visus savo apmastymus palikti vėlesniam laikui. Prieinu prie vieno medžio ir ji pakalbinu. Jis irgi kaip negyvas. Nieko nejaučiu. Mano įtarimas dar labiau sustiprėja. Nes paprastai, aš medi galiu greitai prakalbinti. Tada gūžtelėjąs pečiais pasiimu kirvuką ir nukertu reikiamas šakas. Nukirstu šakų galai baigėsi dvišakiais galais kuriuos suremiu į pagrindine šaką einančia neaukštai nuo žemės tiesiai iš medžio kamieno. Taip sudarau tarsi palapinės griaučius. Pirma išorine palapinės griaučių sluoksni nukloju dideliais paparčiu lapais, kurie čia auga gausybe. Antra sluoksni, užklojau kedru spygliuotomis šakomis, o ant viršaus uždengiu minkštomis samanomis. Palapinės grindis nuklojau dar vienu sluoksniu samanom, paparčiu lapais ir smulkiomis kedro šakelėmis. Kai baigiu su palapine jau pradeda smarkiai temti. Kažkur tolumoje sugriaudi griaustinis. „Reikia sugalvoti kaip užkurti laužą ir apsaugoti ji nuo lietaus. “ Galvoje prabėga daugybe variantu. Tačiau visiems reikia laiko. Pradedu kuistis kuprinėje ieškodamas priemonių užkurti laužui. Žavingoji, tuo metu pakilo nuo kelmuko ir atsigula į palapine taip man ir neištarus nei žodžio. Negi ji ant manęs pyksta?
- Žavingoji, tu ant manęs dėl kažko pyksti? - Pasuku galva į jos pusę.
- Tai prisiminei kad aš esu? Jau šis tas naujo. - Išgirstu kandžia repliką.
- O kodėl nusprendei kad tave pamiršau, jeigu statau palapine kaip tik, kad tau joje būtu jauku?
- Tu su manimi nesikalbi. - Jos balse išgirdau apmaudo gaideles
- Džiaugsme tu mano. Aš siekiu tavo pagarbos ne kalbomis, o darbais. O kai dirbu, pilnai pasineriu į darbą.
- O manęs paprašyti pagalbos nepagalvojai? - Klausiamai kilsteli antakius
- Jeigu prašysiu tavęs pagalbos tame, tai kaip man tada užsitarnauti tavo pagarba?
- Keistas tavo suvokimas apie pagarbos įsigijimą - Ji pakraipo galvą. - Pagarba galima užsitarnauti ne vienam ariant kaip kokiam jaučiui, o tada kai tavo kūrybos procese leidi dalyvauti ir kitiems - neužkraunant savo pareigų.
„Ji vėl mane pradėjo mokinti. “ Gal ir bučiau pasišiaušės prieš jos mokymą, bet atsižvelgiu į tai, kad jos žinios neįtikėtinai didesnės nei mano. Todėl tik šypteliu.
- Moters demonstravimas prieš vyrą, savo didesni žinių kieki - tik sumenkina vyro saviverte. O su sumenkinta saviverte, vyras mažiau gali pasiekti gyvenime.
- Vis dar mėgini įrodyti man, kad vyro savivertė priklauso ne nuo pačio vyro - o nuo moters? - Ironiškai ji šyptelėjo.
- Tai priklauso nuo abiejų. Moteris nėra nieko dėta - kaip nekaltas avinėlis, jeigu yra santykiuose su tuo vyru, kuri ji pati pasirinko. - Pasakau jau griežčiau - Moteris privalo nešti savo atsakomybe už savo veiksmus ir žodžius kad ir kokios hormonų audros joje siaučia. Tai nepasiteisinimas savo silpnybėm. Jeigu ji reikalauja iš vyro atsakomybės, ji pati turi pilnai mokėti nešti tokia pačia atsakomybe kokios reikalauja iš savo vyro.
- Ar tau atrodo kad esu neatsakinga tavo atžvilgių. – Ji vėl kilstelėjo savo gražiuosius antakius.
- Nei sekundei neabejoju tavo atsakomybe - Atsakau akimirksniu. - Tiesiog primenu tau kai kuriuos faktus, kuriu tu vengi pripažinti.
Ji tik nusikvatojo ta išgirdusi.
- Puikiai moki išsisukinėti. Kuprinėje ne įieškok dabar kuom uždegti laužo. Ateik pas mane - Jos veide atsiranda šypsena. - Matau pas tave kilo klausimu. Manau galėsiu į kai kuriuos atsakyti.
Nustojau raustis po kuprinę. Paimu tik dideli rankšluosti kuri joje radau. Kuprine nunešu iki palapinės. Įlįsdamas į vidų ja uždariau saugiai išėjimą. Rankšluosti patiesiau ten kur padariau iškilimą pasidėti galvoms. Nuo mūsų kūnų šilumos, ir šakų skleidžiamu kvapu, palapinėje tampa šilta ir jauku. Atsigulu šalia Žavingosios. Nors nematau jos veido, bet jaučiau jos artumą. Jos svaiginama kūno ir plauku kvapą. Prikišau nosį prie jos galvos ir su pasimėgavimu įkvėpiau. Pasidaro ant dūšios gera.
Ji sukikena.
- Tu mane uostysi kaip šuniukas, ar užduosi klausimus, kurie tave neramino kai statei palapine mums?
- Gerai. Tada pirmas klausimas. Kur mes esame dabar?
Ji vėl sukikeno
- Dabar mes esame palapinėje kuria tu pastatei. Jeigu netiki, gali pats pačiupinėti jos lubas.
Nusijuokiau.
- Iš manęs išmokai išsisukinėti? Gabi mokinė.
- Ačiu - Pajutau kad ji tamsoje šypsosi
- O jeigu rimtai. Kokiame pasaulyje mes dabar randamės?
- Nuskambės neįtikinamai bet pasakysiu. Mes su tavimi randamės mano visatoje. Vienoje iš tu, kuria tu kartais sapnuoji.
- Tai mes sapnuojame? - Nustebau
Ji nusijuokė. Po akimirkos pajutau ant savo lupu jos karštas ir drėgnas lupas. Paskendau jos bučinį. Laikas ir vėl sustojo. Bučinys mane svaigina. Pasigirsta reti lietaus lašai į mūsų palapinės stogą. „Spėjau laiku. “ Pagalvoju. Lietus sustiprėja. Smarkiau pakvipo šlapiu mišku. Žavingoji atsitraukia nuo mano lupu ir arčiau prisiglaudžia prie manęs. Jos plaukai sukuteno man nosį. Tyliai savyje nusičiaudėju. Aš senai išmokau taip čiaudėti kad nepažadinti ar nesutrikdyti tyla. Ja vėl toks mano čiaudėjimas pralinksmina.
- Žavingoji. O tai kaip mes pakliuvome į šita pasaulį? Tu mane nepilnai įtikinai kad nesapnuojame, bet... Pilnesni įtikinimą palikime kitam kartui. Kad čia pakliūti manau reikia sunaudoti begalė energijos.
- O tu pameni, ką karta tau pasakė delfinas mintimis, kai su juo bandei užmegzti telepatini ryši, kai tarp jūsų buvo trijų šimtu kilometru atstumas?
- Aš tau tai pasakojau? - nustebau. Kažkaip neprisimenu kad jai būčiau pasakojęs apie savo sėkmingus telepatinius eksperimentus.
Ji švelniai sutaršo mano plaukus.
- Tau nereikia man kažko papildomai pasakoti. Visi tavo prisiminimai man žinomi. Net tie - Kuriais tu ir nesididžiuoji. - Ji trumpam nutila - Kad patektume į šita pasaulį, aš panaudojau viena dali, tavo nereikalingo riebalinio sluoksnio. Iš to išgauta žemo lygio energija per save transformavau į aukštesnio lygio energiją, su kuria sukūriau sukūrini srautą į šita pasauli. Todėl patekimo metu čia, tu netekai apie dešimt kilogramu savo riebalinės masės.
- Toks staigus procesas turėtu būti pavojingas mano organizmui. - Pasipiktinu - Nes sudegant žmogaus riebaliniam sluoksniui iš jo išsiskiria toksinai, kuriuos prieš tai absorbavo riebalai. Ir jeigu toksinai per greitai išsiskiria sudegant riebalams, jie gali smarkiai pažeisti žmogaus kepenis.
- Šita puikiai žinau. Todėl ir daviau nešti tokia sunkia kuprine kad išsiskyrę toksinai, per tavo prakaito liaukas pasišalintu. O lietus nuplautu.
- Tai tu ir lietu ta užsakei? – Nusistebiu
- Kuri? Jeigu kalbi apie šita - tai ne. O ta liūtį mūsų kelionės pradžioje tikrai užsakiau. Dar yra kokiu klausimu?
- Negi tu nežinai mano klausimu net jeigu esu tavyje?
- Tu dar ne esi manyje - ji sukikeno. - Dar ne. Bet gal kažkada ir busi.
- Tiesa. O jus taip ir dauginatės? Ar taip kaip tu pas mane atėjai?
- Ne. Mes dauginamės kitaip. Taip kaip tu matei - Mes tik gauname nauja globotini. Mes nesidauginame kaip jūsų rūšis. Bet galime suteikti jums ta fizini malonumą kurio jus siekiate kaip jus vadinate - per susiliejimą. Nors iš tikrųjų jus tik vadinate tai susiliejimu, bet susiliejimo momentu būnate paskendę tik savo malonumo pojūčiuose ir neturite jokio supratimo kas yra tikrasis susiliejimas. Aš savo kūną galiu kurti kaip noriu. Tačiau kad sukurti nauja kūną, tarp mūsų turi būti absoliuti sinchronizaciją per tikrąjį susiliejimą. Žinau kad pagalvojai - kad neįmanomą tau to pasiekti su manimi, nes tu ne esi ta šviesa, kokia mane matei, mano tikrajame būvyje. Bet tu klysti. Tu irgi esi tokia pati šviesa. Tik dar labai silpna ir suspausta. Tavo šviesa - silpna kaip žvakės liepsnelė ir ji suspausta - kaip juodoje skylėje. Tau prireiks mažiausiai tūkstančio metu kad pasiekti mano būvi.
- O tai kiek laiko jūs gyvenate, jeigu reikės man tiek metu? Beje. Mūsų žinduoliu rūšis tiek negyvena.
- Mūsų civilizacijos atstovui kad gauti globojamąjį reikia pragyventi tūkstanti metu.
„ Tai ji visai senutė! ” Mano galvoje pralekia mintis. Tačiau garsiai to nepasakau o toliau klausausi ką ji pasakoja.
- Paskui jeigu pavyksta pasiekti gera suderinamumą, reikia ji augintis tobulinti dar tiek pat metu kad pasiektu visiška suderinamumą. Po to reikia dar tūkstančio metu kol sukuria nauja bendra būtybe. Jauna būtybe kaip supratai auginama ir tobulinama tūkstanti metu. Tik po to jie susilieja į vieną ir jau sekančioje fazėje gali pasirinkti ar gyventi poroje su tokia pačia būtybe kaip jie ar pasirinkti kūrybini kelia kaip padėjėjai Kūrėjo. Yra žinoma kad po milijono metu kai kuriems po visu evoliucijos etapu pavyksta susilieti į galutine faze su Kūrėju. Bet tai ne taisykle o be galo retos išimtis. Todėl...
Jos ramus švelnus balso skambęsis, kūno kvapas, krentančio lietaus lašai mane taip atpalaidavo ir nuramino, kad nepajutau kaip užmigau. Sapnuojasi kad esu jos gimtinėje. Matau sunkiai protu suvokiamus pastatus ir jų gyventojus, kurie man panašus į skaisčios šviesos, pūkuotus, švelnius rutulius nei į gyvas būtybes. Jos sulekia prie manęs ir ima suktis linksmu rateliu aplink. O nuo jų sukimosi ir skleidžiamo džiaugsmo, aplinkui erdvė prisipildo nežemiškomis spalvom ir tarsi gyvais spinduliais. Mane visa pripildo begalinis džiaugsmas ir vidinė jėga. Taip ir užsimanau, suktis kartu su jais kaip koks mažas vaikas. Ratelis nustoja suktis ir prie manęs pradeda artėti didžiulis rutulys spinduliuojantis dešimtis kartu ryškesne šviesa nei aplinkiniai. Supratau - Tai jų karalienė. Vienas jos spindulis netikėtai išlėkė iš jos ir prisilietė prie mano nosies, švelniai užspausdama. Iš nuostabos prabundu. Žavingoji patraukia savo pirštus nuo mano nosies ir nusijuokia. Pamačiau kad jau buvo šviesu. Nuo įėjimo į palapine patraukta kareiviška kuprine, į vidų leidžia šviesos srautus ir gaivu orą. Nusijuokiau ir aš.
- Tu ką? Su savo karalienė sumastėte vienu metu mane už nosies patampyti? Tik ji mano sapne, o tu realybėje.
- Jeigu nesikelsi tinginiu maiše, tai patampysiu tau ne tik už nosies bet ir kitur. - ta sukikeno
- Tada juo labiau nesikelsiu... - Pareiškiu ir iš karto pasigailiu ta pasakęs.
Ji staiga ji čiumpa man už ausies ir skaudžiai timpteli.
- Greitai eik maudytis po kriokliu kuris netoli mūsu krenta. Smirdi visas prakaitu. Ir nedrįsk savo nešvariu minčių reikšti: girdint jos Didenybei.
- Na ir tavo susireikšminimas - Subambu skubiai ropodamas iš palapinės.
Greitai nubėgu prie krioklio. Nusimetu drabužius ir sulaikęs kvapą šoku į nedideli bet labai skaidru tvenkininį, į kuri iš aukštybių krenta vanduo. Vanduo pasirodo toks šaltas kad net visa gimine sutraukia, net jeigu ir buvo ji prabudusi... O iš viršaus ledinis vanduo kaip kūjų trenkia per galva panardindamas mane į tvenkinio gilumą. Man apsisuka galva. Intuityviai susigaudau kur išnerti. Vos atgavęs kvapą nuplaukiau į krantą. Kūnas atrodo kad visas tiesiog dega. Jau lipant į krantą, koja sutraukė smarkus mėšlungis. Pajutau tarsi kas koja bandytu perlaužti per puse. Krūtinėje pajutau smarku maudimą ir aštru skausmą, tarsi kas smeigtu ten peili. Neatlaikiau tokio netikėto dvigubo skausmo ir užkaukiau ne savo balsu. Pasigirdo atbėgantis žingsniai. Iš krūmų kaip žaibas iššoko Žavingoji. Jos veide matėsi išgąstis. Ji puolė prie manęs ir tiesiog įsisiurbė į lupas. Pajutau kaip mane užplūdo akinanti šviesa sklindanti nuo jos bučinio ir aš prarandu sąmone. Kai atsipeikėju, matau kad jau diena. Susivokiu kad visiškai nuogas guliu padėjęs galva ant truputi palinkusios į prieki Žavingosios kelių. Ji užsimerkusi viena ranką ji laiko padėjusi man ant širdies, o kita ranka ant antros čakros ir dar kažkokia mantrą niūniuoja. Jos rankos skleidžia kažkokia malonia pulsuojančia šilumą, kuri bangomis sklendžia po visa mano kūną. Įsiklausiau ką ji niūniuoja. Pasirodė kad jau kažkur girdėjau ja. Tik klausimas kur? Ji nustoja niūniuoti ir atsimerkus pažvelgė man į akis tuo mane dar karta apstulbindama. Jos akys didelės ir skaisčiai žydros kaip dangus vaiskia dieną. Plaukai akimirksniu tapo šviesus ir lengvomis garbanomis pasklido nuo jos žavingu pečiu. Nuo viso to vaizdo, mano Či atsigavo ir panoro įrodyti kad tai pat žavisi tuo ką mato mano akis. Taip susižavėjęs keletą akimirkų žvelgiau į savosios veidą. Ji atsiduso, patraukė savo rankas nuo mano kūno ir atsargiai atsistojus be žodžių nuėjo šalin. Nežinau ką ir galvoti. Koja ketines sulaužyti mėšlungio skausmas ir net maudulys išniko be jokio pėdsako. Krūtinėje jaučiau kaip ramiai plaka širdis. Supratau kad mane Žavingoji dar karta išgelbėjo galima sakyti nuo mirties. Greitai apsirengiau ir nuėjau prie mūsų palapinės. Ten stovėjo pasikeitusi Žavingoji. Jos ūgis toliau liko metras šešiasdešimt, grakštaus sudėjimo, devyniasdešimt, šešiasdešimt, devyniasdešimt. Tik pasikeitė akių ir plauku spalva. Na moteris dažnai keičia savo šukuosena priklausomai nuo nuotaikos, tad manęs tai nenustebino. O kad akių spalva taip pasikeistu, mačiau tik pas Džiuginta. Bet ji - išimtis. Nes ji - elfė. Vis tiek mano akimis žiūrint, Žavingoji taip ir liko - ta pati nuostabi Žavingoji.
- Užtenka manimi gerėtis - Pareiškia griežtai, pamačius į ja nukreipta mano sužavėta žvilgsnį - Keliaujame toliau. Ir pasistenk daugiau taip manęs negąsdinti. Taip dar nebuvau išsigandus kiek save prisimenu.
Greitai susidedu kuprine ir pasisuku į Žavingąja.
- Galima pagalvoti kad sąmoningai tave gąsdinau. Man pačiam buvo netikėta mano organizmo reakcija į tai. - Pasipiktinu jos priekaištu, užsimesdamas kurpine ant pečiu.
- Mažiau kalbu. Sekantis sustojimas jau bus ten, kur mūsu lauks sniegas. Tavo organizmas po mano stiprinimu, turėtu atlaikyti tokia kelione.
Nesiginčiju su ja. Nes iš tikrųjų jutausi kur kas stipriau nei pradžioje. Net kuprinė neatrodė tokia sunki.
Ši karta kelias pasuka tolin nuo krioklio. Juo ir keliaujame toliau. Po kiek laiko net nebegirdžiu vandens ūžimo. Netrukus prieiname gylų ir statu skardi, per kuri nutiestas mano rankos storio, plieninis lynas. Vienas jo galas pririštas prie didžiulio į akmenį įtaisyto žiedo, o kitas dingsta migloje anapus skardžio. Ant storo lyno kaba pritaisytas kažkas panašaus į vėžimėlį ant dviejų ratuku kurie stovi apkabine lyną. Tokia įranga jau esu matęs tik filmuose. Kiek man žinoma, norint keliauti tokiu transportu reikia turėti labai šaltus nervus ir gera fizini pasirengimą. Kas liečia šaltus nervus, tai esu dėl to visai ramus. Nes visiškai nebijojau aukščio nuo pat vaikystės. Visi senamiesčio stogai buvo mano išlaipioti ir ne karta gavęs lupti už tokias keliones. Man tik rūpi viena. Kaip mums persikelti į kita puse visiems trims. Žavingajai, man ir didžiulei kuprinei. Šalia vėžimėlio ant to pačio žiedo matau kabančius du storus nerūdijančio plieno žiedus. Tas galvosūkis man primina kita galvosūki - vilkas, kopūstas ir ožys. Kai visus tris, reikia perkelti į kita upės puse taip, kad vilkas nesuėstu ožio, o tas kopūsto. Nusimetu kuprine ir priėjės arčiau pradedu apžiūrinėti ta įtaisą ant ratukų. Vėžimėlis gana siauras. Ant jo tilptu tik vienas suaugęs žmogus.
- Ką planuoji daryti? - pasidomi mano bendrakeleivė.
- Leisk pagalvoti. - paprašau ir pasineriu savyje į variantu apmastymus. „Kuprine galiu užkabinti ant žiedu ir taip ja perkelti į kita puse. Bet Žavingosios nepakabinsi ant žiedų ji ne kuprinė. Aišku būtu galima pririšti prie vežimo virve ir Žavingoji pirma persikėlusi į kita pusę, atlaisvintu vėžimėli, kuri pertraukčiau atgal pas save. Tada aš su kuprine persikelčiau pas ja. Bet yra vienas bet. Palikti viena moterį nežinomoje pusėje yra pavojinga. O jeigu kas ja užpuls? Čia reikia mąstyti ne tradiciškai. “ Po akimirkos man kilo viena mintis.
- Klausyk ką sugalvojau. - pasisukau į Žavingąja - Tikiuosi tu aukščio nebijai? – Paklausiau jos ir ta pačia akimirka prisiminęs, kaip ji iš aukščiausio bokšto šviesiu rutuliu lėkė pas mane - sukikenu.
Ta nusijuokia.
- Ne. Aukščio aš tikrai nebijau ir esu labai lengva. Tu tikrai pakelsi.
- Tikrai? - Nustebau ir priėjės pakėliau ja. Ji pasirodė man lengva kaip plunksnelė.
- Oi! Tu juk beveik nieko nesveri! – Garsiai konstatuoju. - Galiu tave kaip kokia princese ant ranku per visa kalną pernešti.
- Na tiek nereikia mielasis - Ta nusikvatoja ir švelniai paglosto mano veidą. - Užteks kad nuneši į kalną. Pats prisikalbėjai.
- Tai jau tikrai - Prisipažįstu ir atsargiai nuleidžiu ja ant žemės. - Tada darome taip. Tu lieki čia, kol aš persikeliu su kuprine, paskui sugrįžtu tavęs paimti.
- Planas neblogas. - ji linkteli galvą. - O ar išsprendei kaip mane perkelti, kai yra tik viena vieta vėžimėli?
- Be abejonės. Tu būsi perkelta saugiai. Kaip ir norėjai, pilnai tavimi pasirūpinsiu.
- Tikiuosi. - ji rimtai linkteli.
Iš kuprinės ištraukiu pora tvirtu darbiniu pirštiniu ir ilga alpinistu virve. Pirštines įsikišu į kišene. O virve numetu ant žemės. Atsegu kuprinės diržus ir perveriu per žiedus, kurie kabėja ant storo lyno, vėl juos sukabinu su kuprine. Kita virvės galą prisirišu prie savęs. Įlipau į vėžimėli. Iš kišenės išsitraukiau darbines pirštines ir užsimovęs mirktelėjau Žavingajai likusiai ant skardžio krašto. Ji mirkteli atgal. Taip susimirksėję susiruošiu kelionei į nežinomybe. Įsikabinau kojomis į vėžimėli o kojomis paėmiau už storo lino ir patraukiau į save. Vėžimėlis sugirgždėjo ir pajudėjo į priekį. Už keliu metru už manęs pajudėjo iš vietos kareiviška kuprinė. Ji ramiai nuslydo man iš paskos. Delnai kaito o raumenis įsitempė. Taip po truputi stūmiausi į prieki. Įsibėgėti neleido iš paskos traukiama kuprinė.
Kadangi veiksmas gana monotoniškas, todėl mąstau apie savo sapną kuri susapnavau neseniai. „Gana keista kad vėl susapnavau Žavingosios pasaulį. Man tas sapnas primina kita sapną - ne sapną. Po kurio visa savaite buvau vienybėje su savo siela. Tada buvau įvykdęs tai ką užsibrėžiau įvykdyti per visa savo gyvenimą. Praėjus mėnesiui po to įvykio aš numiriau. Ir numiriau taip kaip svajojau numirti. Savo lovoje. Tada pamačiau kas yra po mirties. Ten labai gyliai patyriau kad mintis - ligi veiksmui. Kai dvi šviesios dvasios moteris išmaldavo Dievo mane sugražinti atgal į gyvųjų pasauli, Dieviškas srautas man davė dar viena užduoti ir sugražino atgal į vadinama gyvųjų pasauli. Po to įvykio labai rimtai pradėjau dirbti su savo mintimis. Nes neturiu jokio noro kai vėl nukeliausiu ten, sau susikurti pragaro, jeigu mano mintis taip ir liks nešvarios. Nors... Čia dar klausimas kas yra gyvųjų pasaulis. Ar šitas ar anas iš kurio mane sugražino. Juo labiau kad ten pamačiau ir sunkiai paaiškinamu dalyku. Kaip pavyzdžiui kita save pati, kuris stebėjo ką šitas mano kūnas veikia fiziniame pasaulyje. “
Taip įsigilinau į savo prisiminimus apie gyvenimą po mirties kad nepastebiu kaip priartėjo skardžio kraštas. Pagaliau galėjau kojomis pasiekti žemę. Aplink tvyrojo gausis rūkas. Jame matėsi neryškus medžių siluetai. Ore sklandė vos pagaunamas nemalonus kvapas. Kažkaip pirma mintis atėjo apie vilkus. Staiga lyg atsiliepdami į mano mintis, tolimoje pasigirdo vilko kauksmas. Nugara perėjo šiurpas. Netrukus jam atsiliepė kitas. Greitai prisitraukiau kuprine prie savęs. Pamenu kad kažkur esu matęs ginklą. Net nustebau tada ji radęs, bet kadangi man tada rūpėjo kiti dalykai nesureikšminau ji. Greitai išsitraukiu ji ir užsitaisau. Tai artimo distancijos ginklas - automatas „uzi“. Kuprinėje dar guli kelios pilnos šoviniu dėtuves. Gyvensim. Pažiūrėjau automate esančia. Ji irgi pilna. Puiku. Viena akies kraštu pastebėjau kaip iš ruko išnyra vilku siluetai. Greitai įšoku i vėžimėli ir atsistūmiu nuo krašto. Pasigirsta kraują stingdantis urzgimas ir keli plėšrūnai šiepdami iltis pribėga prie skardžio krašto. Nuleidau saugikli. Automato diržą užsidedu per petį. Dėl visa ko pasiruošiau ilgai kovai. Matau kaip prie tu dviejų, pribėga likusieji. Pamėginu nuvyti juos triukšmu. Nustatau ant pavienio šūvio ir iššaunu į viršu. Žvėris krūptelėjo - Bet neatsitraukia. Vienas greitai pritūpia ir duoda šuoli į mane. Tačiau aš jau esu tam pasirengęs. Vietoje to kad išauti, staigiai paleidžiu ginklą iš ranku ir iš visu jėgų trukteliu vėžimėli atgal. Vilkas urgzdamas nulekia į prarają. Apačioje pasigirsta cipimas. Matyt susižeidė. Stengiuosi be būtinybės nenaudoti ginklo. Pataupyti šovinius.
Mirtis yra paprastai negrįžtamas procesas, todėl jos reikia vengti, bet ne bijoti. Baimė jos - nuo jos neapsaugo. Ta dalyką mane įskiepijo tvirtai, kai dirbau apsaugoje. Be to. Jau senai pastebėjau viena įdomu faktą apie save. Kaip iškyla ekstra situacija - kur reikia greitai spręsti pačiam, pas mane tarsi įsijungia šaltas blaivus mąstymas. Jokios bereikalingos panikos ar isterijos.
Ramiai vėl pastūmiau vėžimėli į prieki. Jau ši karta jau  greičiau ant manęs šoka sekantis žvėris. Trenkia automato šūvis ir jo atatranka atsiliepia petyje,  vilkas su perverta galva sudrimba prie mano kojų. Lik pagal komanda žvėris pradeda ant manęs šokinėti. Nebuvo kada taikytis. Pirštu pervedžiau į greita šaudę rėžimą ir automato papliaupia sustabdė vilkus ore kitus, kitus patiesė pasiruošusius šokti. Pasigirsta sužeistu gyvūnu cipimas ir grobuonis nudūmia šalin pabraukę uodegas. Nuspiriu negyva žvėrį į praraja ir privažiuoju arčiau. Kitus negyvus vilkus už uodegų nutempiu iki prarajos ir ten juos numetu. Labai gaila buvo žudyti tuos vilkus. Man patinka vilkai. Bet tai ne pagrindas leisti save sudraskyti jiems.
Atitokės po kautynių atidžiau apsižvalgiau. Pamatau prie lino laikančio akmens stovinčia laiko išbandyta medine skrynia. Pravėriau ja. Tuščia. Nuėmęs kuprine nuo žiedo, nunešu prie skrynios. Ten sudedu visus daiktus, palikdamas kuprine tuščia. Ir ko tik buvo neprigrusta kuprinė. Nuo šokolado plytelės iki kalnu batu su aštriais padais ir speciali palapine, kuria naudoja tokiose žygiuose. Uždariau skrynia, ir su tuščia kuprine, bei alpinistu apsaugos diržų kuri radau joje nueinu prie vėžimėlio ir pradedu daiktus į ja. Pradedu kelione atgal. Puse kelio gerai įsibėgėju. Prieki manęs dzingsi nerūdijančio plieno žiedai. Kita puse jau buvo sunkiau. Nes vėl reikia traukti vežimą į troso kalną. Nes vidurį prarajos trosas nuo savo svorio nusileidęs žemiau nei tie kurie randasi jau ant prarajos krašto. Kadangi jau kelionės pradžioje gerai įsibėgėjau tai kažkuria dali sunkesnio kelio įveikiau su įgyta inercija. Netrukus pasirodo saule ir aš išneriu iš rūko, kuria pradžioje palaikiau migla.
Prie krašto sėdi Žavingoji ir įdėmiai stebi mano priartėjimą. Praeina dar dešimtis minučių kol pasiekiu išganinga skardžio kraštą. Maniškė atsistoja. Nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.
- Matau ginkluotas. Girdėjau šūvius. Prieš ką kariavai?
- Prieš vilkus - atsakau alsiai mėgindamas atgauti kvapą. Be rankų skausmo prisidėjo ir nugaros raumenų skausmas. Man visada skauda jie duodu didesni nugarai krūvį, jos neapšildęs. Tai pasekmė prieš tai buvusios traumos kuri kartas nuo karto atsinaujina. Žavingoji kaip nujausdama prideda ranka prie mentės. Jos delnas atrodo kad tiesiog degte dega. Raumuo įkaista ir atsileidžia. Skausmas dingsta. Nustebęs pakraipau galvą.
- Tai papasakok kodėl tave tie vilkai užpuolė - Pasiūlo ji.
Aš jai papasakoju kaip buvo kelionėje. Kad man vos pagalvojus apie vilkus jie išniro iš ruko ir iššiepę dantis urgzdami mane užpuolė. Žavingoji tai išklausius šyptelėjo.
- Tu pakliuvai ten į tokia vieta, kur visos tavo baimės ta pačia akimirka materializuojasi. Todėl kuo daugiau pas žmogų vidiniu baimių, tuo daugiau jų materializuosis ten. Todėl kalno viršūnę gali pasiekti tik tas kuris bus įveikęs savo baimes.
Susimastau. “O juk tikrai. Gyvenime irgi būna tai, kad ko bijome, net ir slapta - tai išsipildo. Bet ten tikra skaistykla man bus. Nes kartais net pats nežinau kad to bijau. “
- O jeigu baimės bus ne materialinio pagrindo, o emocinio - Jos tai pat išsipildys? – Pasidomiu
- Taip. - Ji linkteli galvą - Jeigu jos turės sukaupusios didžiuli mentalini potencialą, tai gali išsipildyti.
- O dar bus ten panašiu lauku į baimės lauką? - susirūpinu.
- Be abejonės. Tave tai gąsdina? – Ji smalsiai pažvelgia į mane.
- Ne. Tik rupi su kokias sunkumais dar susidursiu.
- Jeigu žinosi su kokiais sunkumais ateiti susidursi, tu stengsis jų išvengti - o ne įveikti. O taip nesustiprėsi vidumi. Nes nieko daugiau nedarysi kaip bėgsi nuo tu sunkumu kurie tave grūdins. - Ji pamokamai pakėlė pirštą..
- Tu tokia išmintinga kaip ir aš. - Nusijuokiu neturėdamas ką atsakyti. - Pasakai tai - apie ką aš dažnai pamirštu. O dabar mano antroji pusele keliausime. Tau teks keliauti kuprinėje. Ji pakankamai didelė, talpi ir stipri tad tavo svori tikrai išlaikys. Be to, papildoma apsauga tavo pasirūpinsiu kad neiškristum.
Žavingoji tai išgirdus prunkšteli - bet paklusta. Uždedu alpinistu diržą ir pririšu prie savęs pasiimta virve. Žavingoji įsiropščia į kuprinę ir smalsiai stebi ką toliau darysiu. Pakeliu kuprine su ja ir atsargiai pakabinu ant žiedų pritaisytu ant storo lyno. Viena virvės galą prisirišu prie žiedu kurie laiko kuprine, kita galą prie savęs. Likusia virve apsijuosiu pats ir pririšu prie vėžimėlio. Aš ir taip nebijau kad nukrisime, bet saugumo ši karta nusprendžiau paisyti. Įsitikinęs kad viskas parengta įsitvėriu rankomis per praraja nutiesta liną ir patraukiau į save. Vėžimėlis sugirgždi važiuodamas linu. Prasideda mūsų kelionė į kitą pusę.