Man nelemta gyvent...

... Naktis - metas kai viskas nutyla. Kambaryje girdėti tik laikrodžio tiksėjimas. Sugįžtu praietin...
Aš prisimenu tą gegužį, kuris širdyje mano pagimdė keistą jausmą - naują meilę. Aš niekada nepamiršiu to tyro ir švelnaus žvilgsnio. Aš ir dabar jaučiu draugišką, švelnią ranką savo saujoje, matau nedrąsias akis, kurios slėpėsi po blakstienomis nuo manųjų... Ar aš galėjau tikėtis, kad ruduo išplėš tave iš mano glėbio. Aš viena, tik aš viena, einu per pasaulį iš kurios išplėšta laisvė, tai tu pagrobei mano širdį, atėmei ją. Nei vienam daugiau nebeparodysiu meilės žvilgsnio. Bet ne... Aš toliau gyventi negaliu. Per daug žiauriai pasielgė gyvenimas su manimi, neišvesdamas tavęs iš mano širdies, bet palikdamas joje meilę tau. O tavo meilė šalta ir skaudi. Tu neturi savyje jautrumų. Prakeikiu meilę aš šiandien ir prakeikiu aš ją amžinai, ir įspėju aš merginas, kad į meilę žiūrėtų šaltai.
Ateis šeštadienis, aš grosiu, bet jau paskutinį kartą. O tu šoksi su kita ir džiaugsies, kad aš kenčiu, nuo tavo besityčiojančių žvilgsnių. Ir nieko nejausi...
Ateis sekmadienis, danguje patekės saulė, visiems ji meilei šypsosis, bet ne man...
Na lik sveikas, buvusi mano meile. Man nelemta gyvent...