Grafas Filipas 4

VI
Gerhardas

Grafystės gyvenimas tekėjo savo įprasta vaga. Kristina sūpavo jau šeštąją atžalą, į špitolę pervargę šeimos nariai atveždavo vis daugiau dvasinių ligonių, kurie taip niekada ir negrįždavo į savo šeimas. Kai kurie jų būdavo agresyvūs ir buvo vežimu atgabenami už nugaros virve surištomis rankomis. Jie muistėsi bandydami ištrūkti, kalbėdavo keistenybes, bendraudavo su dvasiomis. Kiekvieną šeštadienį grafas Filipas kartu su Gerhardu bei dar kelias vyrais išjodavo į medžioklę. Medžioklės laimikiu dažnai tapdavo stirnos, kiškiai bei elniai. Visgi Gerhardas labiau  mėgavosi pašnekesiais su grafu Filipu apie politinį gyvenimą, konkrečiai Germanijos valdymą bei draugystę su Anglijos karalyste. Grafas iš tiesų buvo labai įtakingas į karts nuo karto buvo kviečiamas apsilankyti pas Germanijos karalių. Gerhardas su pasimėgavimu klausydavosi jo istorijų apie valdovą, išklausinėdavo apie jį kiekvieną detalę, ką buvo apsirėdęs, kaip atrodo jo rūmai, ką jie kartu kalbėdavosi. Gerhardas buvo linksmų plaučių žmogus, o jo veidą puošė plati šypsena. Jis buvo neaukšto ūgio, keik šlubavo ir turėjo nedidelį pilvuką. Jis kaip ir grafas priklausė masonų ložei ir ten ypač įsitraukdavo į politines diskusijas. Filipas mielai atsiverdavo draugui, pasakodavo apie savo  vedybinį gyvenimą, Kristinos užgaidas, santykius su grafystės herzogais. Grafas išties juo psitikėjo ir tik su juo leisdavo sau būti visiškai atviras.
-Žinai-, tarė Filipas, - aš keliauju kitą savaitę į Angliją. Ten turiu suplanavęs keletą susitikimų su karališkosios šeimos atstovais. Gal tau ko parvežti?
Gerhardas trumpai susimąstė, suraukė antakius ir tarė: -Arbatos. Juodosios arbatos.
-Taip, žinoma. Atvešiu. Žinai, keista, kai to paties klausiau herzogo Rudolfo Šenko ir siūliau arbatą, jis mane patikino, kad juodosios arbatos nemėgsta. Bet aš tikrai pamenu, kad jis dieviną būtent juodąją arbatą iš Anglijos. - Tikrai? Hm... Ir man yra tekę kartu su juo gerti arbatą. - tarė Gerhardas.
-Apsiašarojęs ir drebantis jis maldavo manęs atgabenti popieriaus, nors ir žinojjo, kiek brangiai man tai atseis. Aš sutikau, vis gi žinau, kaip jis rūpinasi mano šeima ir kiek daug laiko praleidžia su mano vyriausiuoju sūnumi Florijonu. 
-Taip, jis išties tau atsidavęs. - pritarė draugas.
Ir iš tiesų, herzogas Rudolfas dievino juodają arbatą, bet sumelavo Filipui, kad gautų taip trokštamo popieriaus savo užrašams. Jis buvo rašto žmogus ir kitaip nei grafystės gyventojams, jam nerūpėjo žaidimai, vynas bei šelionės. Galbūt jis buvo pasiruošęs rašyti knygą.
Prieš išvykdamas į kelionę, grafas paliko herzogui laišką:
„Mielasis drauge Rudolfai, prašau pasirūpink kol būsiu išvykęs mano vaikais bei žirgais. Kristina pasirūpins savimi pati. Tavo draugas, grafas Filipas. “