Žuvelė

Niekam nebe paslaptis, kad nematomos materijos mūsų pasauly daugiau, nei mūsų suvoktos realybės, o ir mokslas pradėjo minti takus į bekraštes mistikos džiungles. Tad paseksiu pasaką, persikėlusią į realų gyvenimą.
Kasdien nuobodžiai kirsdamas  eketę, ėmiau įsivaizduoti, kaip išnyra iš jos auksinis karosas, pakvėpuoja, o tada jau pasiūlo už gerą geru atsilyginti. Ausinės žuvelės, aišku, nesulaukiu, tik kai jau kokia mintis apsėda, atrodo, ir paprastu karosyčiu pasitenkintum: švysteltų saulė jo šlapiais žvynais, nuauksintų akimirkai, ir jau gali  patikėti tuo, kuo nori patikėti. Jeigu jums patogiau netikėti, tai grynai jūsų reikalas. Man geriau  tikėti, tai aš ir tikiu daug kuo, nors iš išorės atrodau niekuo netikintis.
Bet nenukrypkim nuo auksinio karoso  temos. Grįžtu sušalęs iš lauko, prisileidžiu vonią su muilo putom, sušylu, atsipalaiduoju, įsivaizduoju plūduriuojantis šiltoje pietų jūroje, aplink auksinės žuvelės nardo, jos nieko nesiūlo, nes nieko man neskolingos, o aš nieko ir nenoriu, nes esu gerai išmokęs žmonijos godumo pamokas, todėl kai esu laimingas, papildomai nieko nebesigviešiu.
Matyt sušilęs trupam atsijungiau, kaip akimirkai atsijungi ilgose vairavimo trasose naktį, ir per sekundės dalį spėji susapnuoti atmerktomis akimis. Nepasiseka tam, kurį tokia akimirka užklumpa nelemtu laiku nelemtoje vietoje.  Bet karštoje vonioje toks sapnas- ir laiku, ir vietoj. Ir tame sapne iš muilo burbulo netikėtai išniro auksinė žuvelė ir tarė: „Tikiesi mane pamatyt eketėj, bet aš ten neplaukioju, nes aš juk esu neeilinė žuvelė, galinti pildyti ne tik tavo norus, bet ir savuosius, tad kvaila būtų tūnoti po ledu tamsoje ir šaltyje. Šiandien pats pamatei, kur aš nardau. Bet esi vertas dovanos, tad sakyk norą“.
Iš netikėtumo vos nepaspringau muiluotu vonios vandeniu, žodžiai buvo padriki, jokia mintis jų nerišo tarpusavy, joks noras nešovė galvon, nes juk noras pamatyti auksinę žuvelę ir buvo vienintelis mano noras, kurio išsipildymu iš tikrųjų  netikėjau, tad tolesnių norų negalvojau.
„Ne tik tu vienas esi mano begaliniuose sąrašuose. Apgalvok, suformuluok, o aš tau  paskambinsiu, “- pasakė žuvelė ir pavirto muilo puta.
„Skambins ar neskambins, -pagalvojau, atgavęs amą, - bet juk gerą namų darbą uždavė. “ Nuo tada įsisvajojau, kad kalbu lyg koks auksaburnis, aiškiai, konkrečiai, vaizdingai ir šmaikščiai. „Nagi, plaukit, žodžiai, į mano lūpas lyg žuvų tuntai į tinklus! – pats sau tariau, - jei neplauksit, teks žvejoti meškere, po vieną. “
O žuvelė paskambino! Tik ne telefonu. Kažkokių man nežinomos ryšio priemonės bangų veikiamas, kitą rytą, pažeisdamas įprastą darbų eilės tvarką, skubu prie ledu užtrauktos eketės, kur matau: prigludęs gelsvu šonu prie ledo, plūduriuoja eketėj uždusęs karpis. Nelinksmas prakertu ledą, išgriebiu žuvį, kuri netikėtai ima žiopčioti. Tarsi prašytųs paleidžiama. Taip ir padariau. Pasivartė mano žuvelė bejėgiškai, pažiopčiojo, o tada atsivertė ant pilvo, suvinguriavo savo gelsva uodega ir nėrė į prūdo gelmę. Nei ji man ką nors siūlė, nei aš ko nors tikėjaus- pats nuotykis tapo atpildu.
Grįžęs papasakojau žmonai visą auksinės žuvelės istoriją. Na ir prasidėjo! Vienos eketės esą per mažai, reikia iškirsti dar dvi. Einu ir kertu. Kai grįžau, manęs laukė nauji reikalavimai, girdi, eketės neužtenka, paskaičiusi, kad reikia orą kompresoriumi pumpuoti.  Parduotuvės nedirba, to daikto panorėjęs nenupirksi, tad einu ir konstruoju. Vakarop jis jau tiekia žuvims deguonį. Įdomu, ką dar turėsiu padaryti? Pasirodo, jau visko užtenka, dabar džiaugiamės, kad žuvelė laiku paskambino. Ir abu sutinkam, kad žuvelė buvo  neeilinė. Žinoma, kad neeilinė, nes mano prūde iki šiol gyveno vieni karosai.
Tokiu būdu jau ne pirmą kartą gyvenimas pasirodė gražesnis už pasaką: ir senis laimingas, ir boba, ir žuvelė. Pastebėjimas vietoj moralo: gyvenimas dažnai paneigia stereotipus, bet laikomės jų įsikibę, nes daugelis, išgirdę mano auksinės žuvelės istoriją, reagavo taip: ko užsiprašei? O aš galvoju, kad nieko nereikia prašyti. Imk, ką duoda.