Romeo ir Džiuljeta

Kapulečių namas. Virtuvė Romeo ir Džulietos šeimyninis ginčas.

DŽIULJETA: Tu išeini? Diena dar neišaušo.
                  Baimingą klausą tavąją užgavo
                  Ne vyturys – lakštingalos giesmė.

ROMEO:      Tu man neaiškink,
                  Aš geriau žinau
                  Tai vyturys,
                  Aš vyras man ir spęsti.

DŽIULJETA: Palauk dar valandėlę, neskubėk.

ROMEO:      Gal tu iš proto išėjai?
                  Jei mane išmes iš darbo,
                  Kas tave maitins?
                  Tu juk taip mėgsti užkandžiauti!

DŽIULJETA: Bėk, bėk greičiau, nes tuoj visai prašvis!

ROMEO:      Matai prakalbom apie maistą,
                  Tai iškarto: „Bėk, bėk... “

    Romeo išeina. Įeina Auklė.

AUKLĖ:      Džiuljeta! Maistas jau paruoštas!

DŽIULJETA: Tuoj, Aukle.

    Džuljeta bando atsistoti nuo kėdės, nepajėgia, jai padeda auklė, bet beinant Džuljeta užstringa tarp durų.

DŽIULJETA: Likime, o likime,
                  Tave vadina žmonės permainingu,
                  Tad kaipgi pasielgsi tu su tuo,
                  Kuris ištikimybe pagarsėjo?

    Į valgomąjį įeina senjora Kapuleti.

SENJORA KAPULETI: Tu atsikėlei dukra?
                  Kaip laikaisi?

DŽIULJETA: Nesveikuoju

SENJORA KAPULETI: Dėl išmestos šaldyklės vis verki?
                  Jos neprikelsi ašarom iš žemės.
                  O jeigu ir prikelsi, tai vis vien
                  Gyvybės neįkvėpsi. Užteks,
                  Pasielvartaut kiek dera – meilės ženklas,
                  Tačiau begalo sielvartaut – paikybė.

DŽIULJETA: Po tokio smūgio leiskit išsiverkt.

SENJORA KAPULETI: Bet juk toji, kurią apraudi tu,
                  Vis tiek tavųjų ašarų nejaučia.

DŽIULJETA: Aš maisto netekau ir negaliu
                  Dabar susilaikyt dėl to neverkus.

SENJORA KAPULETI: Dukrelė, ketvirtadienį iš ryto
                  Taurus, garbingas jaunas grafas Paris
                  Bažnyčioj švento Petro teiksis pats
                  Padovanot tau naują šaldytuvą.

DŽIULJETA: Prisiekiu švento Petro aš bažnyčia,
                  Šventu Petru prisiekiu,
                  To šaldytuvo jo aš nepaimsiu.
                  Praneškite senjorui mano tėčiui,
                  Kad dar anksti jo dukrai
                  Priimti tokias dovanas.

    Senjora Kapuleti verkdama išbėga iš valgomojo, o tolumoje pasigirsta auklė ir Džiuljetos gelbėtojų žingsniai.



                                                                          2000 m.