Nenorėk

Didieji pasaulio protai ir šiaip visokie alchemikai nuo gūdžiausių amžių stengiasi pasiekti nemirtingumą - vieni visokiais viralais, kiti - rūpužės viduriais, treti apsigliūčina narkotikais ir vaizduoja nemirtingus.
Tai reiškia, jog jau nuo senų laikų nemirtingumas arba bent jau ilgas gyvenimas yra siekiamybė - juk crazy jausmas gyventi, ir žinoti, kad mirsi dar negreitai...
Taip mąstė Kazys, rūkydamas kontrabandines „Kosmosas“ cigaretes ir dėliodamas kortas, kurios, pasak jo prosenelės, išpranašaus jam tikėtinai niūrą ateitį.
Kartais baisu pagalvoti, kas vyksta šių dienų pasaulyje. Turtingi stengiasi dar labiau pralobti, vargšai nusibaigia savo skurde ir purve, o ką jau kalbėti apie pagarbą ir toleranciją... to ne tik su žiburiu, bet ir su naktinio matymo kamera nerasi.
Vodkos butelis tuštėja, Kazio mąstymas darosi vis labiau padrikas. Atverčia pirmą pasitaikiusą kortą - krachas... liūdesys... mirtis...
Jis pasmerktas liūdesiui? Mirčiai? Krachui? Ne, taip negali būti.
Kazys ištuština degtinės stikliuką ir įtraukia „Kosmoso“ giliai į plaučius.
Reikia kažką keisti. Juk jis troško ilgo gyvenimo, linksmybių, troško pakeisti pasaulį ir apversti aukštyn kojomis supuvusį status quo.
O dabar pasirodo, kad jo laukia baisiai mizernas gyvenimas. Ir mirtis.
Kazys suvertė kortas į delną, liūdnai pažvelgė į savo ateitį...

Degtinės atsargos išseko, cigaretės pasibaigė.
Diena vejasi dieną, naktis vejasi naktį. Chaltūrkė vejasi chaltūrkę - o be jų Kazys niekas, nes tik padėdamas girtuokliui kaimynui sutaisyti radiją jis gali prasimanyti kapeikų degtinei. Su vis didėjančiu išgertu degtinės kiekiu, su vis daugiau regresuojančiomis pilkosiomis smegenų ląstelėmis, mintis iškilti į aukštesnį visuomenės sluoksnį bei pakeisti nusistovėjusią tvarką irgi vis labiau menko. Labiau viliojo mintis surūkyti cigaretę ir įkalti paskutinę vinį į kaimyno tvoros lentą.

- Ak, tos kortos, visą tiesą man pasakė.
Ši mintis spengė Kazio galvoje; galvoje, kurioje jau nebeliko gerų idėjų, tik mintis įkalti dar vieną čierkutę.
Kazys išpūtė dūmą ir sugniaužė savo raukšlėtas rankas. Turbūt tokiai valiai tesu pasmerktas... akys merkėsi, ranka siekė degtinės stikliuko.
Liūdesys, neviltis, mizerija. Kortų pranašystės pildėsi. Ak, geroji prosenelė nemelavo. Mirtis. Tik ši dalis liko neišsipildžiusi. O juk jis troško gyventi ilgai, troško gyventi dar bent porą dešimčių metų.
Bet kortos turbūt nemeluoja. Neviltis, mizerija...
Kazys skendo ašarose. Jis nieko negali pakeisti. Jis nieko negali padaryti.
Belieka tik tempti savo paskutines dienas, lyg kokią naštą, kurią jis nešiojo visą gyvenimą, kuri su kiekviena sekunde darėsi vis sunkesnė.

Taip ir gyveno jis likusius dvidešimt kelis metus. Chaltūrkės, degtinė, cigaretės. Taip ir liko genamas savo svajonės - pakeisti pasaulį, būti laimingu... ties savo paskutiniais metais į galvą šovė daug idėjų - už paskutinius pinigus keliauti į kitą šalį, įsigyti nuosavą namą, šauti amfetamino, ir dar daug kitų - tačiau ne viena jų nepakeitė jo ankstesnės vizijos. Aišku, jis neįgyvendino nei vienos idėjos - nes kortos jam sakė, jo laukia sunkus ir mizernas gyvenimas...
Pačioje senatvėje, kilnodamas degtinės stikliukus, galėdamas pasigirti nebent tik stipriomis kepenimis, jis visiškai prarado viltį.
„Geriau nenorėk“, galvojo jis.
- Nenorėk ir neteks nusivilti, - sušnabždėjo sau į barzdą.
Tai vat. Kas iš to ilgo gyvenimo, kai nemoki jo gyventi?