Tai buvo seniai

Sėdim visi prie laužo, Viliaus ranka apvijusi mano kaklą švelniai pirštais žėrė plaukus. Jis į mane žiūri, aš vis pagaunu jo žvilgsnį, Romas nusuka į šoną. Aš matau kaip jam nepatinka, kad Vilius mane liečia, bučiuoja. Jis pyksta, juk aš jo nepaklausiau. Romas man išdėstė moralą, kad Vilius žaidžia su visom merginom, o kai pabosta, na tada... Jei Vilius manė, kad jis žaidžia su manimi, jis klydo, aš žaidžiau su jais abiem. Tai mano kerštas tau. Aš noriu kad tu manęs nekęstum, ar tu nesupranti - Romai, tu turi manęs nekęsti. Bet man pradėjo nusibosti tas kvailas žaidimas, aš noriu verkti, kiek galima taip kankinti sielą. Nežinau, gal nuo alkoholio protas nušvito. Tu jau taip pat pavargai ir dabar tu nesuki žvilgsnio nuo manęs, dabar aš silpna, nes bėgu nuo tavo juodų akių. Žaidimas turi baigtis. Aš pavargau, tu pavargai, be to ir Vilius čia nieko dietas. Nuleidus galvą svarsčiau ką aš darysiu su savo jausmais, kas bus su Romu. Pakėlusi akis nustėrau, Romas apkabinęs Gražiną žaidžia mano žaidimą. Užmerkiau akis. Tegul žaidimas prasideda... Jei jam patinka tokios kaip Gražina, puiku, aš galiu būti dar seksualesnė nei ji. Vilius šypsosi, jis nesitikėjo šito. Pasilenkia nužeria plaukus sušnibžda į ausį:
- Ar norėtum pasivaikščiot?
Atsistojau, paėmiau jo rankas, pabučiavau jį ir paslaptingai šypsojausi viliodama. Jis šypsosi ir atsistojęs eina su manimi. Žvilgtelėjau į Romą. Jis sunerimęs, jaučia kas bus. Man regis jis netiki savo akimis - nejau tai ji. Jis matė mane kitokią nei esu dabar. Nereikėjo jam tąsyk man taip širdį užgauti. Negaliu patikėti tuo, ką pamačiau tą kartą, juk tu mane pats suviliojai, o dabar vėl prie to paties. Žinai, aš pasijutau ypatinga, kai tu mane užkalbinai. Viskas kaip pasaka, kaip dar viena graži pasaka. Ar tu nejautei kaip mano širdis plakė. Bet tu nepripažinsi to, kad tu suklydai su manimi prasidėdamas. Aš turiu daug kaukių, susipažink su jom. Tu mane matei be jų, tikrą,  kaip aš apsigavau, kam aš parodžiau silpnumą.
Ėjau Vilui įsikibusi į parankę mes vaikštom susiglaudę, bet aš visa drebu negalėdama apsispręsti, ką daryti, koks sekantis turėtų būti ėjimas, ar man dėl to nenuriedės galva. Vilius tylus kažką mąsto, aš taip pat tyliu, ką jam galėčiau pasakyti. Apsukę viena ratą vėl sugrįžome prie laužo. Romas kažkur buvo dingęs, Vilius manęs paprašė palaukti ir dingo tamsoje. Apėmė tokia nostalgija, taip suspaudė širdį žiūrint į ežerą, į kylantį rūką nuo jo. Prisiminiau kaimą, kaip naktimis su Mindaugu bėgdavome per žolę į ežerą, sulipdavom į valtį ir nusiyrę toli nuo kranto sūpuojami bangų žiūrėdavome į dangų. Norėjosi verkti. Aš taip pasiilgau to gražaus gyvenimo, tos gražios vaikiškos meilės, kurią vis dar jaučiau savyje. Atsistojau ir nubridau per rasą link lieptelio, kur valtis sūpavosi migdydamos savo irklus. Mėnulis apšvietė visą ežerą atverdamas nuostabų grožį mano sielai. Suvirpėjo širdis, paliečiau vandenį pirštais, koks jis šiltas. Apsidairiusi pajutusi ramybę nusimečiau visus rūbus, panirau į vandenį. Sukausi vandenyje, panirdavau ir vėl išnirdavau. Kūnas atsigavo, siela nurimo. Kažkieno žingsniai atsimušė aidu į visus kampus ir medinės lentos suskambo. Rūkas kilo ir aš nemačiau, kas ten priplaukęs prie kopėtėlių įleistų į vandenį, užuodžiau man pažįstamą kvapą. Be jokios gėdos ir baimės išnirau ir pamačiau jo ranką ištiestą man, sučiupau ją ir išlipau iš vandens, nuo kūno kilo garai, lėtai ritosi lašai per nugarą. Romas stovėjo priešais mane, rankoje laikė rankšluostį ir negalėjo atplėšti akių nuo mano varvančių garbanų. Susuko kaip kūdikį mane į rankšluostį, patrynė pečius.
- Ar tau nešalta? - vos girdimai, svajingai sušnabždėjo man į ausį.
- Ne, man patinka kai oda pašiurpsta...
- Kodėl tu nuėjai viena maudytis, o jei kas nors būtų tau atsitikę, - koks susirūpinęs balsas man priekaištavo.
Nusišypsojau sužavėta jo dirbtinumo, o širdis troško, kad tai būtų tikra, aš taip norėjau, kad jis bent ką nors man jaustų. Man nereikėjo meilės, man reikėjo tik jo vieno prisilietimo, kad galėčiau pravirkti balsu ir pasakyti, kad be jo aš negyvensiu ir paskęsiu šito ežero gelmėje. Bet protas kūrė naują planą, mane užvaldė aistra ir aš norėjau jam parodyti tai, ko jis neteko.
- Man patinka naktį maudytis, vienai... - šyptelėjau ir numetusi rankšluosti ant suoliuko pradėjau rengtis.
- Tu nesušalsi?
Prisiminiau, jog yra viena šilta vieta, kur reiktų ir jį nusivesti.
- Einam į bokštą, ten labai šilta, per dieną ten taip įkaista, kad vakare kaip pirty.
Ėjom į kalną vienas šalia kito tylėdami nuleidę galvas, girdėjosi, kaip mūsų laužas spragsi, aš tik pamačiau Vilių ir Haroldą. Romas atidarė bokšto duris, padvelkė keistas kvapas. Vos įžiūrimais laiptais užlipome į patį viršų. Ten tikrai buvo šilta, langai aprasoję sulaikė mėnulio šviesą. Biliardo stalai, lazdos kampe, sustatytos kėdės. Į langą daužėsi smarkiai sparnais plakdama orą plaštakė. Atsisėdusi ant biliardo stalo nusivilkau prie kūno limpanti džemperį. Romas nusisuko. Aš norėjau kažką pasakyti, bet susilaikiau. Jis priėjo prie manęs, pajutau ranką ant kelio, jis švelniai koja braukdamas pasiekė liemenį, sustojo. Aš nustojau kvėpavusi. Norėjau, kad jis mane pabučiuotų ir viskas būtų baigta, aš jam atsakyčiau ir mudu supratę vienas kitą pagaliau atsipeikėtume. Mano ranka pati pakilo ir paliečiau jo veidą, akys gaudė mano bėgiojanti žvilgsnį. Prisispaudžiau prie jo ir giliai įkvėpusi sustingau glostoma jo pirštų. Jo ranka manyje sukėlė audrą vos palietusi kaklą, pirštų galiukai žadino aistrą mano kūne. Jis atsiduso, nuleido galvą ir atsitraukęs mane paliko vos gyvą, nekvėpuojančią, prisispaudusią prie šalto stiklo. Viliaus veidas išniro tamsoje už Romo pečių. Nusisukau, perbraukiau pirštais per rasotą langą išlaisvindama mėnulio šviesą, man buvo vis vien kas dabar bus. Vilius kažką sušnabždėjo Romui ir priėjęs prie manęs apkabinęs prikėlė iš saldžiausio sapno.
- Einam į kambarį. - Taip tyliai ir gundančiai, kad ir Romas girdėtų.
Romas išgirdo tada Viliaus žingsnius ir todėl nuo manęs pasitraukė, jis manė darąs klaidą ir laiku sustojo, juk jis rizikavo draugyste. Nusėlinau paskui Vilių. Dar kartą susidūrė mano ir Romo liūdni žvilgsniai, jis dar kartą prilietė mano raką, aš įsikibau į jo švelnų delną, perbėgau pirštais ir jį paleidau, nusigręžiau ir užsimerkusi vėl viską pamiršau. Vilius nusivedė mane į kambarį. Aš atsiguliau į lovą ir apsimečiau mieganti. Jis atsigulė, prisilietė prie mano nuogos nugaros, pabučiavo į petį ir jį užklojęs nusisuko į kitą pusę, užmigo. Atmerkusi akis bijojau net sujudėti. Į ką aš pavirtau?
Kitą ryta pabudusi Vilių jau išvydau apsirengusi ir su dviem puodeliais vaikštinėjantį po kambarius.
- Labas - išmekenau ir nusižiovojus susisukau į kamuoliuką.
- Tau kavos ar arbatos?
Viskas lik niekur nieko, jokio pykčio, viskas taip paprasta ir gražu, lyg mes būtume tik šiaip draugai. Nusišypsojau.
- Arbatos. Gal tau padėt?
Priėjęs pakštelėjo man į skruostą, nubraukė plaukus nuo kaktos:
- Kokia tu miegalė, jau maniau kad šiandien visą dieną miegosi?
- O tai kiek jau valandų?
- Pirma. Lygiai.
Atsidusau. Prisiminiau Romą. Vilius uždaręs duris nuskubėjo į virtuvę. Kažkas atidarė duris. Gražina tokia patenkinta įlindo į kambarį ir viską apžvelgusi tuoj padarė išvadas.
- Nu, Gabri, nesitikėjau.
- Aiii...
Nenorėjau jos akyse matyti, o juo labiau jos klausytis. Ačiū dievui Vilius atsirado kambaryje ir užkalbino Gražiną. Norėjau dingti iš kambario.
- Ateikit pas mus, mes pusryčius dabar valgom.
Susižvalgėm su Viliu. Jis linktelėjo. Gražina išėjo iš kambario, Vilius nusisuko, kol aš persirengiau, jis kažkam rašė žinutę. Atsistojome ir susikabinę už rankučių išėjome iš kambario. Romo nebuvo prie vėlyvų pusryčių stalo. Tvyrojo nerimas. Kur jis ar jam kas atsitiko. Kažkodėl Gražina nuolat gaudė mano nerangius judesius. Vilius staiga man pasiūlė pasivažinėti, apžiūrėti apylinkes. Įsėdom į Romo mašiną, aš buvau nustebusi, iš kur Vilius turi raktelius. Netoli nuvažiavom, į atokią vietą. Jis apkabinęs mane per liemenį vedasi pasivaikščioti. Sustojam žiūrim į vandenį, jis įmeta kelis akmenėlius, supykęs atsisuka į mane.
- Kam tu apsimetinėji?
Sutrikusi pajutau užplūdusį karštį.
- Tau Romas patinka - jis tikrai buvo supykęs - Ką tu nori pasiekti?
- Tu vakar matei...
- Ne, aš mačiau tai ankščiau. Jam atrodo, kad tu mane įsimylėjai. Jis man grasino, jei aš tau ką nors padarysiu tai jis...
- Jis mane įskaudino.
- Tu jam keršiji už tai, kad jis...
- Jis ir Gražina...
- Jis taip ir sakė, kad tu galėjai tai matyti. Bet tada nieko tarp jų neįvyko. O tu vos nepadarei didžiausios klaidos. Nejaugi tu būtum išdrįsusi su manim...?
- Aš žinojau kuo rizikavau, be to kas nuo to būtų pasikeitę, aš tik dar labiau būčiau savęs nekentus.
- Būtum nekentus ir manęs, ir jo.
Vilius norėjo mane sutramdyti. Ir aš ėmiau abejoti, bijoti ir... Pravirkau.
- Ar tu prisieki, kad tai tiesa? - dusdama nuo ašarų klausiau.
- Kas?
Vilius apkabinęs per pečius mane guodė.
- Aš jums padėsiu.
Suvokusi visa ko padarinius ir dar karta viską skubotai permetus galvoje aš nusišluosčiau ašaras ir pasakiau:
- Iš pelenų duonos neiškepsi.
- Tu tikrai taip savęs nekenti?
Mudu tilėjom, pajutau neapsakoma dėkingumą šitam žmogui kuris toks švelnus ir dėmesingas man.
- Dėl Dievo man gana...
- Šiandien vakare mes važiuojam namo.
- Turėsim ką prisiminti - atsidusau - bus ką ir bandyti pamiršti.
Šyptelėjo. Papurtė galva.
- Romas tikrai to nepamirš. 
- O tu ar pamirši.
- Tavęs... Ne...
- Kodėl? - suraukusi antakius šypsodamasi purčiau galvą.
Jis tik dar kartą priėjęs taip švelniai savo lūpom prilietęs manąsias, prisispaudė laikydamas mano delnus suspaudė juos.
- Jeigu tai nebūtų draugystė, tai būtų meilė, o meilė ne man.
- Ne mums - prisispaudžiau prie jo ir padėjusi galva jam ant peties apsikabinau jo liemenį ir vėl nurimau.
Vilius, tai kažkokia paslaptis, kurios atskleidė man kitokį žmogaus pasaulį, tyrumą, aistrą ir draugystę. Nebežinojau kas beliko iš mano jausmų, kai prieš akimirką išgyvenau tai. Žmogus turi tai patirti, tai... Karą sielos ir proto, kai širdis plėšiama perpus.
Grįžom abu siaubingai pavargę, išsekę nuo to keisto atvirumo, kuris išsiurbė mūsų energiją. Karštis mušė, prakaito lašus ant mano kaktos atrodė, kad gripas daug malonesnis už tai, ką dabar jutau. Nujaučiau, kad artėja lietus, kūnas tai jautė.
Saulė leidosi į ežerą aš rinkau daiktus, dėjau į krepšius. Išgirdau Viliaus ir Romo  balsus už lango. Gražina kažkodėl nervingai trenkė duris ir į Vilių metusi piktą žvilgsni suriaumojo:
- Klausyk? Tu bent pagalvojai ką darei ar nelabai.
- Ką tu čia aiškini?
- Vis tiek man Gabrielė papasakos kas buvo...
- To ji tau tikrai nepasakos.
Sukrutau, kas vyksta tuojau atvėrusi langą pašaukiau piktai Vilių. Jis dar kurį laiką pašaipiai žiūrėjo į Gražiną, atsisukęs į Romą jis jam paplojo per petį.
- Tuojau ateisiu!
Vilius jau stovėjo vidury kambario su krepšiu ant pečiu ir dairėsi, ką dar paimti.
- Viliau, ko norėjo Gražina?
- Žinai tokios kaip ji mane siaubingai nervina -aš šyptelėjau jį supratus - Tave gynė...
- Nuo ko?
- Nuo manęs...
- Vargšė avelė nežinojo, kad tai buvo vilkas?
- Vargšas vilkas nežinojo, kad yra medžiotojai.
Nužvelgėm kambarį, susižvalgę užrakinom duris ir išėjom iš vilos. Sėdom į mašiną, aš ir Vilius gale, o Gražina ir Romas priekyje. Galiausiai Vilius ėmė su manim diskutuoti apie neseniai matytą filmą. Kažkam nepatiko mano nuoširdus juokas ir nuolatinis glaustymasis prie Viliaus. Galiausiai taip nusilpau, kad padėjusi galvą ant jo peties užmerkusi akis bandžiau jas pailsinti. Švelnus gaivinantis delno braukimas per apnuogintą kūną mane užmigdė, o švelnūs bučiniai mane nuramino ir stūmė iš šio pasaulio. Prabudau išgirdusi lietaus lašus barbenančius į stiklą. Vilius sėdėjo prie vairo, nutirpusi atsisukusi į kairę pusę Romas sėdėjo šalia ramiai, svajingai žiūrėjo į tolį. Kilo dulkių kvapas nuo įkaitusio asfalto. Netoli jau ir namai. Mintys sukosi galvoje, nejau tai pabaiga. Pirmuosius pasiekėm Viliaus namus. Vilius išlipo ir tuo pačiu metu atidarė dureles Romas. Romas išėmė Viliaus krepšį ir atsisveikino apėjęs mašina atsisėdo prie vairo. Akimirka dvejojusi atidarau dureles ir pribėgusi prie jo sustingau. Jis padėjo krepšį, paėmė ranką, pabučiavo riešą, apkabinęs taip stipriai suspaudė glėby, jog net apsvaigusi nejutau kūno drebulio. Vilius paskutiniu bučiniu mane atgaivino ir man į lūpas pasakė:
- Ilgai ir laimingai...
- Ilgai - suvaitojau veriama skausmo krūtinėje. Kokia neteisybė.
- Ir laimingai...
Šiltas lietus pabiro ant manęs ir jo. Net nepajutau kaip jis paleido mane iš rankų, lyg niekada manęs ir nelaikė, visą skausmą pasiėmęs sau, mane apiplėšęs nyko. Lyg kristum į bedugnę, lyg tirptum ir dalintumeisi į visas dalis, lyg mirtum. Štai koks tai jausmas. Bet kas tai buvo?