Sniego siela

Jaučiu ramybę... Tokią tylią ramybę savo širdyje. Ir šilumą... Dar kartais virpuliukus, kai per radiją suskamba man patinkanti daina. Guliu lovoje, žiūriu į lubas, po to pasuku galvą į langą.
    Galvoju apie sniegą, o tiksliau apie jo sielą. Ji dviveidė. Sniegas gali šaldyti. Sušaldyti taip, kad net nebejaustum pirštų (jei išbėgai į lauką pasimėtyti sniegu be pirštinių). Gali ir šildyti. Tik niekada to nepastebėdavau. Šiandien sniegas sušildė mano širdį.
    Kai ryte išėjau į lauką ir išvydau baltą pasaulį, mano širdis sušilo. Vėl pradėjau jausti tą šilumą, kurios niekada nevalia pamesti, o aš buvau kažkur ją palikusi. Tikriausiai prieš kokią savaitę mokykloj pasidėjau ir pamiršau pasiimti. Šį rytą mano siela susitiko su sniego siela. Akis į akį aš ją mačiau ir jaučiau. Ji man pasakė, kad praeitą naktį mano širdies šiluma nusprendė grįžti namo, pas mane, ir visą kelią nuo mokyklos ėjo basomis per sniegą. Šį rytą sniego siela įteikė man į rakas mano pačios dalelę, mano širdelės šilumą. Kaip tik tuo metu aš pamačiau sniego šiltąją pusę. Ji nuostabi, tik reikia ją pastebėti.