XII dalis Pirmi pasiruošimai.

Įžengiu į beržynėlį. Tamsu nors į akį durk. Oras kvepia gaivu medžių kvapų, o kūną apgaubia nakties vėsa. Vidiniu žvilgsniu apsidairau. Medžiai miega. Nusprendžiu kad neverta žadinti juos. Geriau palauksiu ryto. Neskubėdamas dar truputi pasivaikštau mišku ir pasuku atgal link namu. Mano nakties sargybiniai tarsi tamsus šešėliai toliau seka mano pėdomis. Apsipratau su jų būvimu, tiksliau prisitaikiau prie esamos situacijos ir nesijaučiu dabar suvaržytas ar kokio diskomforto. Toks jau esu sutvėrimas, turintis dideli vidini lankstumą. Visada sugebu prisitaikyti prie besikeičiančiu aplinkybių. Su malonumu traukdamas į plaučius, mane supanti nuostabu orą, pasiekiu savo namą. Atidarau duris ir atsigręžiu atgal ant slenksčio norėdamas su savo palydovais atsisveikinti. Keturios raudonos akis mirkteli man ir išnyksta tamsoje. Supratau. Taip su manimi atsisveikino mano naktiniai palydovai. Kai pasisuku įeiti į vidų, pamatau pradėjusia balti Džiuginta. Jos didelės jau violetinės akis žvelgia pro mano petį, kažkur į tamsa, kur išnyko mano sargybiniai. Greitai uždarau duris ir pribėgu prie jos. Apkabinu siusdamas ramybe ir džiaugsmą. Pajuntu kaip jos lieknos rankos tiesiog surakina mane, apkabindamos tarsi miško lianos. Man net pritrūksta oro. Bet nekreipiu į tai dėmesio. Girdžių jos tanku alsavimą. Pradedu glostyti jai nugarą ir šnabždėti, kad jau viskas gerai. Kad ji saugi. Pajuntu kažkieno žvilgsni. Pasuku galva ir pažvelgiu į ta puse. Susiduriu su Sitos žvilgsnių. Ji šypsosi ramia giedra šypsena. Jos žvilgsnyje išskaitau pritarimą ir palaikymą. Pagaliau Džiuginta nusiramina. Paleidžia iš savo stipraus glėbio. Lengviau įkvepiu.
- Na ir stiprios tavo rankos, elfu princese. - Nusijuokiu. - Kai pačiupsi savo išrinktąjį į glėbi, tai taip jis ir niekur negalės pabėgti.
- Atsiprašau - taria ji savo gailiu balseliu – Mane pastoviai apima paniška baime kai pamatau tuos tavo svečius. Prarandu paskutinius savo drąsos likučius, nieko negaliu su savimi padaryti. Vis dar prisimeni kad esu elfu princesė? Kodėl?
- Niekada to nepamirštu. Kaip ir tai ką esame kartu patyrę. – Mirkteliu jai, nors ir suprantu kad po to galiu gailėtis.
- Keistas tu... - Sumurma ji sau tyliai, parausta ir parodžius man liežuvėli nubėga į savo kambarį.
Nulydžiu ja akimis. Prie manęs arčiau prieina Sita. Jos veide atspindi dangaus giedra. Uždeda man ranka ant peties.
- Mat koks tu broliuk. Skubi moterims ir elfu princesėms į pagalbą kad jas nuraminti, dalindamas savo širdies šilumą ir ramybe.
- Kaltas. - Nusijuokiu. - Toks jau esu.
- Čia ne tavo kaltė. - Ji palinguoja galva - O tavo širdies gerumas. Džiaugiuosi kad mūsų keliai susitiko ir ne karta persipina spalvotomis karmos gijomis.
Trumpam ja apkabinu.
- Aš ta pati jaučiu sesute. Na einu miegoti. Rytoj manęs laukia daug darbų.
- Gerai eik. – Linkteli ji galva ir nusišypsojusį pasuka į pastato gelmę.
Neskubėdamas nueinu į savo butą. Viduje jaučiu kažkokia ramybe ir harmonija. Atsidarau duris ir įžengiu į vidų. Nueinu prie stalo ir atsisėdu į krėslą. Atsidarau nešiojama kompiuterį. Įsijungiu.  Matau kad jis jau pilnai pasikrovė. Susirandu įdiegta projektavimo programa. Atsidarau ja, pradedu projektuoti būsimą namą. Praeina gera valanda, kai išgirstu beldimą į duris. Ši karta jau mintyse šūkteliu kad užeitu. Mane išgirsta. Atsidaro duris ir ant slenksčio pasirodo vyras milžinas. Statybininkas. Pakviečiu prisijungti prie mano virtualaus bendro pasaulio. Netrukus jis pasirodo jame. Kaip įprasta virtualiame pasaulyje, žmonės atrodo visai kitaip nei realiame fiziniame pasauli. Virtualiame pasaulyje tas vyras pasirodo kaip liesas inžinierius su madingais akinukais.
- Kaip matau jus užsiėmęs namo projektavimu. Ar galiu kuo padėti?
- Žinoma - Nusišypsoju. - Dvi galvos geriau nei viena.
- Žavingoji – Kreipiuosi į savąja. – Ar įmanoma įkelti kompiuteryje esančia projektavimo programa į ta pasauli kur esu su svečių?
Žavingoji pasirodo mano virtualiame pasaulyje tarsi permatoma būtybė ir nusišypsojus linkteli. Mano virtualiame pasaulyje, kuri įvardinsiu kaip išorinių, pasirodo ore kompiuterinė programa. Vyras atsargiai apžiūri ja nesugadindamas mano padaryto darbo.
- Man nežinoma programa, kaip matau. – Pareiškia po kiek laiko - Tiesa. Vis pamirštu prisistatyti. Mano vardas Gediminas. - Gediminas vėl įsižiūri į programą. Kažkas netikėtai sušnara realiame pasaulyje. Aš greitai pažvelgiu ten ir matau kaip tiesiog iš po grindų pakyla balta kėdė ant vienos storos kojelės. Svečias klesteli į ją. Įdomu, kokiu siurprizu dar turi tas kambarys. Vėl pasineriu į išorini virtualu pasauli.
- O kodėl nusprendėte čia padaryti būtent tokia pertvara? – Staiga pasidomi Gediminas žvelgdamas į mano projektą. - Ar ne geriau, kad tai butu nešanti siena...
Mudu palinkstame prie projekto. Kuri laiką aptarinėjame technines detales ir kokias medžiagas naudoti. Paaiškėja, kad jis nusimano ir apie feng šui. Po kiek laiko, į mūsų išorini virtualu planą, prisijungia ir kiti specialistai. Projektavimas ir aptarimai užtrunka iki ryto. Aptarėme ne tik pagrindus. Mano bendravimas su tikrais savo srities specialistais labai praplėtė žinias ir suvokimus apie statyba, architektūrą, stilių ir panašiai.
Vyrai pasiūlo kartu su jais ir kaimo vyrais nuvykti į giria kirsti medžius namo statybom. Aš sutinku. Pasakau, kad su kostiumu nelabai gerai butu vaikščioti po mišką. Na nebent reikėtu dar balto šalmo kaip statybos vadovui. Vyrai nusikvatoja. Gedeminas pasako, kad man iki statybos vadovo dar toli, todėl geriau jeigu apsirengčiau paprastais darbiniais rūbais. Su juo sutinku. Iš virtualaus plano specialistai išeina palinkėję man sėkmės. Iš ten išeina ir Gediminas. Paskui mosteli man atsisveikindamas ranką realiame pasauli ir išeina iš mano kambario.
Jaučiu kad man reikia atsigaivinti po dušu nuo protinio darbo. Greitai užbėgu po dušu. Žavingoji suprasdama kad skubu padeda man greitai apsisukti. Po maudiniu nuskubu į drabužinę ir ten susirandu žalius šortus, su tokios spalvos apsiuvinėtus rudais ornamentais baltinius. Nužvelgiu save veidrodyje kuris stovi prie sienos visu ūgių. Atrodau neblogai. Apsiaunu patogias rudos spalvos basutes, o ant galvos užsidedu elfiška kepurę. Kuri neaišku kokiais vėjais čia atpūtė. Dar karta nužvelgiu save veidrodį. „Taip... Betrūksta lanko ir būsiu Robin Hudas. „ Pasuku greitu žingsniu link durų. Netrukus išlekiu į lauka. Mane užlieja ryški ryto šviesą. Apakintas ryškios šviesos prisimerkiu.
- O kur lankas? – Išgirstu netoli savęs pažystama linksma balsą.
Pasuku į ta puse galvą. Ant keliuko atokiai nuo durų pamatau stovinti jau man pažystamus vyrus ir virš jų dunksanti, stotinga ir aukšta Gediminą. Jis šypsodamas valiūkiškai laiko kažkokį keista daiktą rankoje. Pastebiu kad ir šalia jo stovintis vyrai, rankose laiko nedidelius neštuvus, ant kuriu guli man nematyti daiktai. Jų raumeningos rankos ir stambus kūnai man primina senovės žemaičius, kurie kovėsi kirviais su kryžiuočiais. Tokį jų įvaizdi sustiprina ir tai, kad jie apsirengę šviesaus lino drabužiais, o veidus dengia vešlios barzdos. Kojas apsiavę tvirtais odiniais batais su geležiniais apkaustymais. Ant vyru juosmenų, tai pat pastebiu, kabančius plačius diržus su įvairiais instrumentais. Šalia jų matau stovinčius vidutinio sudėjimo, kelis kaimo vyrus, apsirengusius paprastais, grubaus darbo, šviesiai rudais drabužiais. Jie apsiavę kaimiškais medžiaginiais batais. Jų rankose dvi ilgos medines lazdos, ant kuriu pakabintas guli kažkoks pailgas ryšulys. Juosmenis apsirišę plačiais odiniais diržais ant kuriu kaba odiniuose dėkluose išgaląsti kirviai su ilgomis ąžuolinėmis rankenomis. Šalia žmonių stovi dviratis, nedidelis vežimas su dideliais ratais, kaip iš kokios gilios senovės, kažkuo iki pusės prikrautas ir uždengtas audeklų.
Pasisuku į Gediminą.
- Pas savo būsimąsias palikau lanka. – Nusišypsoju atsakydamas į jo klausimą - Turi merginos kažkaip gintis nuo savo gerbėjų. - Pajuokauju.
- O tai vyras kam? - Nusišypsoja vienas indas.
- Aš dar ne esu jų vyras. O tik pretenduoju. Todėl irgi galiu gauti nuo jaunųjų strėlių, jeigu tik čia stovėsiu su jumis plepėsiu ir jas neaplankysiu. – Toliau laidau savo sąmojus.
Vyrai nusijuokė. Pašnairuoju į vežimą.
- Čia tu turėsi ji nuvežti į kaimą. - Paaiškina Gediminas pamatęs į ką aš šnairuoju. - Negražu pas merginas eiti tuščiomis rankomis.
Kaip koks Indas pakraipau galvą.
Kaimo vyrai nusijuokia, o mūsiškiai tik šypteli.
- O kas čia pas jus rankose? - Pasmalsauju žvelgdamas į Gedimino rankoje laikoma daiktą.
- Tai ultragarsinis pjautuvas. - Maloniai paaiškina milžinas ir pasisuka eiti taku link pagrindinio kelio, kuris veda į kaimą. Atsidustu. Paimu už rankenų dvirati vežimą ir imu traukti paskui milžiną. Traukti ne taip ir sunku kaip pradžioje įsivaizdavau. Sunkiau yra suvaldyti ir neleisti jam įsibėgėti besileidžiant nuo kalno. Gaila kad man niekas taip ir nenori padėti. Gali būti, kad tai jaunojo išbandymas ir patikrinimas, ant kiek jis yra pajėgus fiziškai. Todėl vyriškai priimu ta išbandymą. Atkakliai prilaikydamas vežimą, kartu su visais iš lėto leidžiuosi nuo kalno. Prakaitas sruva veidu, drabužiai ant nugaros permirksta, bet neištariu nė žodžio. Netrukus įžengiame į kaimą. Lengviau atsikvėpiau. Be reikalo.
- Gediminai. - Kreipiuosi į milžiną. - Lukterk prie girios, kol užeisiu pasisveikinti su Sarasvati.
- Tik greitai. - linkteli tas galva. - Mes daug laiko neturime.
Pakeliu nykštį.
- Na rodykite kelia. – sakau kaimo vyrams.
Tiedu palinguoja galvomis ir mane nusiveda. Jie rodo kelia prie Sarasvati namu, o aš iš paskos tempiu vežimą, smėlėtu kaimo keliu. Mūsų atėjimas nelieka kaimo moterų nepastebėtas. Apie tai, kas buvo neseniai kalbėta salėje, matosi iš jų plačiu šypsenų, kurios mane lydi, man praeinant pro šąli. Pastebiu kad prie kiekvieno namo, savo kiemelyje, stovinti moteris kažkuo prekiauja. Man pasirodo gana keista, kad tarp jų yra prekyba, nors aiškino kad jie visi - jau kaip viena šeima. Moterų prekes sudaro, nedideli kalnai visokiu kruopų, laikomi aukštuose pintinėse arba skirtingos daržovės. Jau iš tolo pamatau kad Sarasvati su tėvais ir paniurusiu brolių, stovi prie vieno namo durų. Jos veidas švyti iš džiaugsmo. Pamačiusi koks aš suprakaitavęs, apsisuka ant kulniuko ir kaip vijurkas dingsta namo gelmėje. Vyrai mosteli man ranka tarsi atsisveikindami ir pasuka link girios.
- Visokiu gėrybių - Palinkiu hindi kalba Sarasvatės šeimos nariams, priėjęs arčiau prie jų, pagal senovines Indu tradicijas. Tada vikriai pasilenkiu ir paliečiu jos tėvu kojas. Paskui atsitiesiu ir paliečių, savo širdį ir kakta.
Taip ne tik išreiškiama pagarba, bet ir tarsi abipusiai sutinkama, kad vyresniojo išminčiai, bei patirčiai atveriamas kelias, į šitaip jį pasveikinusio vidinį pasaulį. Tokiu būdu nusilenkimas vyresniam, paliečiant kojas, tampa ne tik ir ne tiek nusižeminimą išreiškiančiu veiksmu, kiek patvirtina, jog kelias išminčiai, perduodamai iš kartos į kartą, yra atviras.
Tiedu nustebę susižvalgo ir palinki man to paties. Jos brolį tai šokiravo. Taip ir sustingo įsižiojęs. Sarasvati tuo metu kaip tik išniro iš namo vidaus nešina daiktais, kol sveikinausi. Iš jos žvilgančiu akių, supratau kad tai palietė jos širdį ir laukia kol baigsiu sveikintis su jos tėvais. Pasibaigus oficialiam pasisveikinimui, ji prineša arčiau manęs dubenį su vandenių ir pasiūlo apsišlakstyti veidą. Taip ir padarau. Nusišluostau rankas į drobini rankšluosti ir ja apkabinu. Užuodžiu jos malonu ir šiek tiek gundanti kūno aromatą. Nosį sukutena, švelnus  kaip šilkas jos plaukai. Netikėtai nusičiaudau, tuo prajuokindamas ja ir jos namiškius. Jos brolis tarsi atsibunda nuo mano čiaudulio ir su manimi pasisveikina mano kalbą tuo mane nustebindamas. Įdomų kur ir kada jis ja išmoko. Busimi uošviai besišypsodami, maloniai pasikviečia mane užeiti į vidų. Neprieštarauju. Prieš mano vidų atsiveria visai kukli indu buitis: Prie vienos sienos, ant žemės gulėjo šiaudu guolis užtiestas medžiagomis, prie kitos sienos spietėsi pririšta pora ožkų, o už jų kažkas panašaus į nedideli sandėliuką.
Sarasvati tėvai pasidomi, ko aš norėčiau po kelionės. Ar aš nesu alkanas, gal norėčiau arbatos su pienu ir taip toliau. Padėkoju jiems už rūpesti ir sutariame: kad palįsiu po dušu, tada kartu su jais išgersiu arbatos ir toliau keliausiu padėti kaimelio vyrams kirsti medžius. Tie sutinka, ir paliepia vyriausiam sūnui mane nuvesti prie dušo. Jis mane nusiveda už namo esanti kiemeli, kuriame matau stovinti kažką panašaus į dušo kabina. Toliau pamatau tualeto namelį, koks paprastai statomas lauke. Indijoje yra įprasta maudytis su drabužiais, todėl nepastebiu kur pasidėti drabužius. Supratęs kad reikia laikytis jų tradicijų toliau, tai nusiaunu sandalus ir nusiimu kepurėle. Palendu po skyle iš kuriuos turėtu bėgti vanduo. Šalia skylės kaba virvė. Patraukiu už jos. Kadangi dar tik rytas ir vanduo neįšilęs, tai nestipriai ant galvos pasipila šaltas vanduo. Pasidžiaugiu grūdinimu koki gaunu pastoviai iš Žavingosios. Jos grūdinimo sistemos dėka, man vanduo dabar neatrodo nekomfortiškai šaltas. Pabaigiu maudytis ir išeinu iš dušo kabinos. Užsidedu sandalus ir kepure. Nuo drabužiu ant žemės laša šalti lašai. Toks jausmas tarsi bučiau pakliuvęs po liūtimi ir dabar esu kiaurai permirkęs. Neskubėdamas prieinu prie mano palikto vežimo ir atidengiu užklota medžiaga. Vežime stovi tris uždengtos languota medžiaga pintinės. Kaip suprantu, kiekviena pintinė vienai merginai. Šiaip ne taip išsitraukiu viena didele uždengta pintine. Ji gana sunki. Sveria ne mažiau kaip penkiolika kilogramu. Pakeliu medžiagos kraštą ir dirsteliu vidun. Viduje matau visokius saldumynus ir vaisius kurie čia ne auga. Tai mandarinai, bananai, braškės ir ananasas. Matosi ir rudo popieriaus pakeliai kuriose yra turbūt kažkas buvo biraus. Pastebiu didelė juodo šokolado plyta, kokia trijų kilogramu, įvyniota į maistini popierių ir didžiuli gabalą saulėgrąžų chalvos. Krenkštelėjes pakeliu ta sunkenybe ir viena ranka nešuosi į Sarasvates namus. Mergina matyti per langa pamatė mane ateinant ir tuoj atidarė man duris. Sarasvates tėvai labai nustebo kai pasakiau kad mano tautoje ateiti į svečius nieko neatsinešus, yra blogas tonas. Po mano paaiškinimo jie kažkodėl truputi pasimetė, bet džiaugsmingai priėmė dovanas. Tik vaikinukas kažko paniuro, kai Sarasvati pagarbiai ir švelniai man į rankas padavė arbatos puodelį su pienu. Paragavau gėrimą. Pienas ne tik saldintas, bet jame pajaučiu ir kardamoną. Prie arbatos pateikia gana keisto skonio sausinukus. Taip ir nesupratau su kuo jie. Žinau kad maistą galima imti tik su dešine ranka, nes kairioji skaitosi nešvari, todėl su ja negalima imti maisto. Pasišnekučiavę dar trumpai su visais apie nieką, paprašiau pasaugoti mano vežimą, kol būsiu girioje. Jie pažadėjo pasaugoti. Tada atsistoju ketindamas išeiti. Vyresnieji mane palaimina, kilstelėja rankas, o Sarasvati pribėga lengvu žingsneliu artin ir trumpam apkabina. Pastebiu kaip truputi ir vėl apsiniaukia jo brolio veidas.
Įdomu kas jam darosi?
Nuskubu pro duris į kiemą. Iš jo tekinas nulekiu link girios. Žinau kad užtrukau. Bet laikantis visu etiketo reikalavimu, nebuvo galima greičiau. Ko gero gausiu barti kad taip užtrukau. Jau iš tolo matau juos sėdinčius šalia girios pievelėje ir geriančius arbata. Pribėgu prie jų. Visai uždusau. Nemaniau kad esu toks neištvermingas bėgime. Teks pradėti sportuoti kai grįšime iš girios. Įdomu ar daug gausiu barti nuo vyru? Bet mano nustebimui, neišgirstu nei vieno priekaišto. Pamatau kad šalia mūsų vyru, guli ultragarsiniai pjautuvai, labiau panašus į paprastus benzininius pjūklus tik be pjovimo grandinės. Pastebiu, kad į juos smalsiai žvilgčioju ne tik aš, bet ir kaimo vyrai. Iš mestu Gedemino keliu frazių, susigaudau, kad kaimo vyrai paaiškino jam, kodėl aš turėjau taip užtrukti pas savo nuotaką. Pagaliau jie baigia gerti arbata ir visi patraukiame į girią. Einame vis gilin į mišką. Girdžiu kaip aplink čiulba visokiais garsais paukščiai, girdysi miško ošimas ir įvairus garsai. Pažvelgiu į aukštas pušis, kuriuos ramiai linguoja vėjo siūbuojamos. Mano šnerves apsalusios nuo gaivus, švarus ir kvepiančiu pušimis oro kaprizingai pareiškia kad nieko daugiau nenori užuosti. Bet kas jas paisys. Einu toliau ir mėgaujuosi garsais, kvapais ir vaizdais. Vos nepamirštu ko čia atėjau. Laiku pasirodo Žavingoji ir primena, kad aš turiu išrinkti medžius kirtimui. O man taip nesinori skriausti tu medžių todėl nusprendžiu kad privalau susisiekti su jų sąmonę ir pasakyti dėl ko mes čia. Juo labiau, kad vos įžengus mums čia, kažkuria sąmonės dalimi pajutau medžiu baime ir net priešiškumą kirtėjams. Tačiau ir tuo pačiu girdžių, kaip pušis ir vėl šaukia mane Intalu. Po kiek laiko ir kiti medžiai prisijungia prie pušų šauksmo. Ateina supratimas kad laikas veikti. Sustoju ir kilsteliu į viršu ranką. Vyrai sustoja ir sužiūra į mane. Paprašau vyru patylėti, nors jie ir taip tyli atidžiai mane stebėdami. Susikaupiu ir užsimerkęs sušunku mintimis medžiu kalbą peršaukdamas medžių skandavimą.
- Mano žalieji broliai!! – Šaukiu garsiai mintyse medžiams. Įkvėpių tarsi dar giliau oro ir paskui dar garsiau sušunku: - Mano žalieji broliai!! - staiga tampa tylu tame mentaliniame plane. Metu akį į savo vyrus. Jų akis kvadratinės iš nuostabos. Ko jie taip?
- Mes tave girdim Intalai. – staiga kaip vėjo šuoras, choru atsišaukia medžiai.
Tarsi kitokiu regėjimu pamatau visu medžių akis nukreiptas į mane. Nuo jų žaliu akių skleidžiamo energijos dėmesio, per kūną pereina šiurpuliukas
- Mano žalieji broliai - Jau kur kas tyliau kreipiausi į juos nekreipdamas į savo savijauta. - Gal galite, mane nuvesti prie tu savo brolių, kurie užmigo nepažadinamu miegu ir amžiams jau nebeleis žaliųjų vaikų?
- Mes tave nuvesime valdove. -  Staiga mano sąmone, tarsi galingas viesulo šuoras, pasiekė nežmogiškos esybės balsas.
Visu savo vidumi pajutau ir suvokiau, kad man atsiliepė tos girios bendra medžių dvasia. Senovei, tokius sutvėrimus vadindavo giriniais. Tai mitinės būtybės kurie rūpinasi girios medžiais ir visa girioje esančia gyvybe.
- Ačiu - nusilenkiau jai. - Vesk mane.
Netikėtai viduje, pajutau aišku vedima, kur mums reikia eiti. Mostelėju vyrams ranka kad sektu paskui mane ir einu ten, kur man kelia rodo viduje girinis. Netrukus prieiname visiškai sudžiūvusi medį. Jaučiu kad ir yra tas medis prie kurio ir atvedė mus ta dvasia. Parodau ji vyrams. Vyrai apstoja medi ir ima tartis. Kaimo vyrai, savo ilgas lazdas išlaisvina iš savo nešulio ir suremia į pjaunama medi. Gediminas krenkšteli. Nužvelgia medį patyrusiu žvilgsnių. Prieina prie jo ir su ultragarsini pjūklą prideda prie nužiūrėtos vietos. Pasigirsta tilus zvimbimas. Aparato plokščia dalis, primenanti pjūklą be pjovimo grandinės, perina per keletą sekundžių kiaurai medį, kaip karštas peilis per sviestą. Pasigirsta lūžtančiu šakų traškėjimas ir medis kabindamasis sudžiūvusiomis šakomis už kitu medžiu šakų, nuvirsta. Tada į darbą įsijungia kiti vyrai. Vieni su ultragarsiniais pjūklais pjausto medžio kamieną į tam tikro ilgio dalis, kiti pjausto stambias šakas. Kaimo vyrai numeta į šoną savo lazdas, ir iš pasičiupę kabėjusius kirvius prie šono, pradeda kirsti smulkesnes šakas. Jiems betvarkant medį išgirstu kaip iš toli į mūsų puse artėja kažkoks dūzgimas ir šakų traškėjimas. Pažvelgiu į ta puse. Mano plaukai atsistoja piestu.