IX dalis Džiuginta ir jaunosios

Ji lėtai aplaižo savo lupas ir palinksta prie manęs. Aš atšoku nuo jos. Mergina pradeda kikenti.
- Nebijok – Nerūpestingai taria nepaliaudama juoktis. – Aš tau nieko nedarysiu. – Po pauzės paslaptingai prideda – Dabar.
- Na, na – Sumurmu ir įšoku iš lovos. Atsistoju kuo toliau nuo elfės ir atsiremiu į palange. Dėl visa ko nuosprendžių išsiaiškinti su Žavingąja dėl susidariusios situacijos. Prisijungiu prie virtualaus savo plano.
- Džiaugsme mano, padėk. – Maldaujamai pašaukiu ja.
Žavingoji akimirksnių pasirodo. Vienu žvilgsnių įvertina situacija ir palinguoja galvą.
- Tvirtėk brangusis. Tvirtėk. Skaityk kad čia tau repeticija vedybiniam gyvenimui su trejomis jaunomis žmonomis. Su jomis tau bus dar sunkiau.
- Labai jau reikia man to sultoniško haremo – Nepiktai subambu. – Su viena moterimi yra kas veikti, o čia dabar... – Liūdnai atsidustu.
Žavingoji nusikvatoja iš mano tragedijos ir dingsta. Išeinu ir aš. Po akimirkos mano akis susiduria su Džiugintos akimis. Jos veidas taip arti mano, kad skruostais pajuntu jos kvėpavimą. Truputi atsargiai atsilošiu atgal ir palinkęs į dešine, pažvelgiu link durų.
- Saliamonai ar senai ten stovi kaip šešėlis – Sakau įsivaizduojamam svečiui.
Džiugintos visas veidas akimirksniu parausta, kaip besileidžianti saulė į jūrą. Ji strykteli žaibiškai nuo manęs i šalį ir ant kulniuko apsisukus aplink save įsmeigia deganti žvilgsnį į durų puse. Aš nedelsiu nei akimirkos. Kol ji pasimetusi bando susigaudyti kur mano matomas Saliamonas, greitai šoku iš vietos ir ja aplenkęs, kiek įkertu puolu pro savo duris kurios tu metu kažkodėl pradeda atsidarinėti. Tarpduri kaktomuša susiduriu su Saliamonu. Pasigirsta trumpas moteriškas išgąstingas klyktelėjimas ir mudu nuvirstame koridoriuje ant grindų. Virš galvos kažkas pradeda smagiai kvatoti. Apdujęs pažvelgiu į ta pusę. Netoli mūsų, atsirėmęs į savo lazda stovi Višvamitra ir krizena. Į siena atsirėmusi kvatoja sesuo Sita. Girdžiu kaip Džiuginta irgi leipsta juokais kambarį. Nesusilaikau ir aš. Po akimirkos prie mūsų prisijungia ir Saliamonas. Iš kitu kambariu kyšteli smalsios galvos ir kaip viena įsišiepia pamate toki vaizdelį. Atsijuokęs pašoku ant kojų ir padedu Saliamonui atsikelti.
- Labai atsiprašau Saliamonai kad tave pastačiau į tokia nepatogia situacija – pradedu jo atsiprašinėti.
Tas baigęs juoktis pažvelgia į kambarį ir supratingai palinguoja galvą. Uždeda ranka man ant peties.
- Nieko brolau, ir aš bėgčiau jeigu ta elfu princesė sugalvotu panaudoti savo galias prieš mane. Neapsigauk jos išvaizda. Ji labai galinga būtybė. Ji stipresnė už mus visu tris kartu sudėjus. Tik mokytojas gali ja suvaldyti.
Užmetu aki į Džiuginta. Jos veide įskaitau apmaudą ir pasididžiavimą. Nusprendžiu kad geriau laikysius arčiau Saliamono.
- Jis perdeda! – Iš kambario gilumos, visa išraudusi šūkteli Džiuginta ir meiliai pažvelgia į Saliamoną. Tas gūžteli pečiais ir apsimeta kad nepastebi jos žvilgsnio.
- Pamenate ką reikia daryti? – Mūsų ketvirto paklausia Višvamitra, kai tik Džiuginta, visa raudona kaip prisirpusi avietė, išėjusi iš mano kambario prisijungia prie mūsų.
Mes vieningai su linksime galvomis.
- Jeigu viska prisimenate, tai kodėl palikote kubiluose neišpilta vandeni? – Subara jis mus griežtai. – Dabar einate ir išpilate. Už išsiblaškymą negausite pietų.
Mes kaltai nuleidžiame galvas ir nusliūkiname į rūsį.
- Sugalvojo pagąsdinti ežį plika subine – tyliai sau sumurmu, po nosim savo mėgstama priežodi. Džiuginta tuo metu einanti šalia, savo elfiška klausa išgirsta mano murmėjimą ir prunkšteli.
- Aš viska girdžių – šūkteli už nugaros Višvamitra. – Džiuginta neskriausk Gintaro. Jam ir taip bus nesaldžios dienos.
Elfė išsišiepia iki ausų ir atsigręžusi atgal mirkteli mokytojui. Tas jai pagrasina pirštu. Ta tik sukikena ir įsikabina dvejais pirštais man į rankovę. Staiga pajuntu kaip sesers ranka paima mane už rankos. Pažvelgiu į ja. Pamatau pilnas užuojautos akis. Padrąsinamai jai šypteliu. Ji spusteli truputi man ranką. Susikalbėjome. Nusileidžiu laiptais ir užeinu į savo sale kur stovi kubilas. Apeinu ji ir surandu minėta sklende. Kol prie jos krapštausi, viena akimi pastebiu, kaip Džiuginta su kažkokiu plačiu sietu greitai surenka žoles kurios plaukiojo vandens paviršiuje. Ji sukasi labai greitai. Nepraėjo ir minutė kai ji su kibiru išlėkė iš mūsų salės. Pagaliau atsuku sklende. Žalsvas vanduo pasipila stipria srove ir subėga pro groteles grindyse. Vėl pakvimpa žolėmis ir dar kažkokiu neaiškiu kvapu, kuris man primena įvykius kai aš mirkau šitame kubile. Nuo prisiminimu sumaudžia strėnas. Laukiu kol išbėgs vanduo. Praeina pusvalandis. Matau kad vanduo jau išbėgo, o Džiuginta vėl tarpduri varsto mane savo tamsių žvilgsniu. Gerai užsuku kubilo sklende ir įdėmiai stebėdamas Džiuginta išeinu iš salės. Mano palengvėjimui, už durų pamatau stovinti Saliamoną ir Sita. Tiedu smalsiai stebi Džiuginta. Ta net nekreipia į tai dėmėsi. 
- Džiuginta. Ir aš norėčiau taip mokėti kaip tu.  – Prieidamas sakau jai.
Ta pasimeta. Sumirksi savo ilgomis žaliomis blakstienomis ir pradeda kikenti.
- Gintariukas išdrąsėjo. Tu apie ką kalbi?
- Apie tai kad išlikti visiškai ramiam net tada kai tave atidžiai kažkas stebi.
- Ai tu apie tai – Ji pradeda garsiai juoktis – Tegul stebi. Juk nekanda.
Jos atsakymas mus prajuokina. Mes pakylame į viršų ir išėję į lauką, pasukame į pievą. Ši karta jau greičiau rinkome žoleles, nes jau jas pažinojome ir nereikėjo kiekviena karta bėgti pas Džiuginta klausti ar tai tas augalas. Be renkant augalus man kyla viena mintis. Renku ne tik reikiamus augalus, bet ir pradedu skabyti nuo kai kuriu žiedų lapelius ir krauti į atskira krūvele. Sesuo pastebi tai ir pasiteirauja kam man visa tai. Paslaptingu balsu sakau, kad tai bus mikstūrą nuo Džiugintos apžavų. Kas ja labai prajuokina kai tai išgirsta. Pareiškia, kad man tada reikės, priskinti didžiuli maišą, kad bent minutei tas padėtu. Linksmai atšaunu kad aš niekur neskubu, o iki to laiko slėpsius Saliamono kambarį. Saliamonas tai išgirdęs tik palinguoja galvą, ir pareiškia kad man nepasiseks pas ji pasislėpti, nes pats ką tik išdaviau kur bus mano slėptuvė. Jeigu noriu gerai pasislėpti, turiu slėptis ten kur manęs tikrai ne ieškos. Tai pačios Džiugintos kambarį. Toks jo toks pareiškimas visus labai prajuokina. Dar labiau visi pradeda juoktis, kai aš rimtai linkteliu galvą ir pasakau, kad toki jo pasiūlymą verta rimtai apsvarstyti. Aišku aš pajuokavau. Kai surenkame augalus, pasiūlau visiems vietoje pietų suvalgyti tuos žiedlapius. Saliamoną ir Sita mano pasiūlymas nustebina. Tik Džiuginta džiaugsmingai sutinka ir pareiškia kad po tokiu pietų aš busiu dar skanesnis. Susidroviu. Pareiškiu kad nesuteiksiu jai tokio šanso ir pasišalinu, palikes surinktus žiedlapius. Man nueinant girdžių kaip linksmai kvatoja Džiuginta. Po dešimties minučių pas mane į rūsį ateina Sita ir tvirtai pareiškia: kad ši karta ji maudysis su manimi ir neleis to daryti Džiugintai. Aš ja už tai dėkingai apkabinu. Po keliu minučių prie mūsų prisijungia Saliamonas su Džiuginta. Elfė kaltu žvilgsniu žiūri į mane ir tyli. Kaip suprantu, Saliamonas ja gerai paauklėjo. Mes pradedame nešioti vandenį. Džiuginta iš anksto sudeda visas reikiamas žoles į kubilus ir tada pradeda nešioti vandeni. Ši karta su Sita baigiame anksčiau nei Džiuginta ir padedame jai sunešioti vandeni. Net filosofiškas Saliamonas prisijungia prie mūsų. Taip gimsta tarp mūsų bendra draugystės dvasia. Pabaigiame pilti vandeni į kubilus ir einame nusimaudyti po dušu. Kaip ir pirma karta, Sita maudosi pas mane. Tik ši karta mes ramiau abu reaguojame į vienas kito nuogumą. Gal todėl kad žinome, kad dar ne karta matysime vienas kita nuogus. Toks faktas, mane labiau suartina su seserimi dvasine prasme. Nes kūnas netenka prasmės ir išryškėja kiti dalykai. Tokie kaip pati asmenybė ir jos dvasia. Pabaigiame maudytis ir apsirengę kaip pirma karta leidžiamės į kaimą. Ši karta jokio konflikto nėra. Kaimo žmonės džiaugsmingai ir pagarbiai mus pasitinka ir vedasi su savimi pietauti. Taip jau gavosi, kad bet kokiu atveju mes gavome pietus. Dėl ko tarpusavi tik pakikenome. Pavalgau ir sakau seniūnui kad mes su Saliamonu dirbsime kartu su jais sode. Seniūnas linkteli galva sutikdamas ir nurodo vienam vyrui kad jis parodytu mums ką daryti. Vyras nusiveda su savimi. Aš lipu ant nedideliu kopėtėlių ir skinu persikus nuo medžio. Ta pati daro ir Salimonas ant savo medžio. Jau gera pora valandų taip darbuojuosi. Kaip ne keista, mane pradeda troškinti. Paprastai tokio jausmo beveik niekada nejaučiu. O kai su manimi yra Žavingoji, juo labiau neturėčiau to jausti. Tačiau jaučiu troškuli. Kodėl?  Staiga apačioje pasigirsta jau girdėtas jaunos merginos balsas:
- Intalai, atnešiau jums šaltos arbatos. Gal norite atsigaivinti?
Pažvelgiu pro šakas. Įtempęs atminti atpažįstu ja. Apačioje stovi Sarasvati apsigobusi žaliu sariu su baltomis gėlytėmis. Visai miela atrodo. Ji ilgesingai žvelgia į mane. Atsikvepiu. Labai laiku.
- Oi ačiu Sarasvati – Sakau jai leisdamasis nuo kopėčių. Tu labai laiku.
Išgirstu kaip šalimais kitos dvi merginos kalbina Saliamoną stovinti ant kopėčių vaismedžio viršūnėje. Žvilgteliu į ta puse. Šypteliu. Tai tos dvi merginos kurios liko Saliamonui po manęs. Reikės jo atsiprašyti, kad jam taip ir nepavyko pasirinkti iš tu merginų kaip kad jis planavo. Atsistoju ant žolės ir paimu molini paprasta ąsoti be jokiu paišybos iš Sarasvati ranku. Mūsų pirštai trumpam susiliečia. Sarasvati susidrovėjo slėpdama savo paraudimą medžiagos gabalėliu kaip kad visada daro indu merginos susidrovėjusios. Aš žinau kad Indijoje geria neprisiliesdami lupomis prie indu. Tiesiog silpna srovele pila vandeni ar gėrima tiesiai į burną. Pamėginu padaryti ta pati. Iš pirmo karto nepavyksta, todėl truputi apsilaistau. Sarasvati sukikena, meiliai žvelgdama į mane savo juodomis akimis. Arbatos skonis tikrai geras. Jaučiu aštru imbierą ir malonu cinamono mišinį. Ji papildo medaus skonis. Antras kartas atsigerti jau pavyksta kur kas geriau. Atsigėręs ištiesiu ąsoti Sarasvaitei. Mūsų pirštai vėl susitinka. Mergina vėl susidrovi. Tačiau po keliu minučių įsidrąsina.
- Intalai, sakykite prašom. Kas jums labiausiai patinka moteryje?
„Koks banalus ir standartinis klausimas“ pagalvoju. Bet nusprendžiu atsakyti į ji.
- Jos moteriškumas – Atsakau šypsodamas.
- O kaip moteris gali nebūti moteriška – Nustemba Sarasvati. – Moteris visada yra moteriška.
- Ji visada išliks moteriška, jeigu nesistengs užimti vyro vieta ir daryti tuos darbus kuriuos turi daryti vyras. – Rimtu tonu paaiškinu jai.
- O tai kokius darbus turi daryti moteris ir kokius vyras? – Jos smalsumas naivus.
- Pavyzdžiui kaip dabar: Aš renku tau vaisius, o tu man atneši atsigerti. Aišku ir man patinka gaminti valgyti. Tačiau nereiškia kad aš atimu iš tavęs tavo moteriška darbą. Nes galiu ir taip išreikšti tau savo meile.
Po mano tokių žodžiu, jos akis užsidega.
- O jus mane mylite?
- Dar ne. – Nusijuokiu. – Bet tavimi žaviuosi tai tikrai. Santykiuose visada tokie etapai. Susižavėjimas, įsimylėjimas, priėmimas ir tik tada meilė. Visi etapai yra būtini, kad santykiai būtu tvirti ir harmoningi.
- Oi koks jus išmintingas – Palinguoja galva Sarasvati ir liūdnai atsidūsta.
- Ko dūsauji mano sužadėtine? – Nusišypsoju.
- Jus mane nemylite, o sakėte kad mylite... – Jos balsas liūdnas.
Nusijuokiu. Pasilenkęs paliečiu lupomis jos kakta. Mergina visa išrausta kaip braškė.
- Aš kalbėjau busimu laiku forma, o ne dabartine. – Kikendamas aiškinu – Tu ne taip supratai mane.
Sarasvati išplečia akis ir kažką intensyviai mąsto.
- Pasistengsiu jūs priimti toks koks esate – Susimasčiusi ištaria man ir pasisukus nueina per soda nešina ąsočių.
- Gerai pasakyta. – Išgirstu Saliamono balsą iš vaismedžio viršūnės.
Pakeliu galva ir pažvelgiu į ta puse. Linkteliu jam galva ir atsidustu.
- Saliamonai atleisk man. – Atsiprašančiu tonu sakau jam.
- Už ką? – Tas nustemba.
- Kad aš tau taip ir nesuteikiau progos išsirinkti sau merginos iš penkių, nes tris merginos anksčiau už tave, mane išsirinko.
Saliamonas nusikvatoja ir numoja ranka. Pasigirsta šalia esančiu vyru juokas. Jie irgi klausėsi mano dialogo su Sarasvati ir Saliamonu. Senai pastebėjau, kad kaimo žmonių klausa yra labai gera. Jie gali girdėti net kas už šimto metru žmonės tarpusavi kalbasi.
- Neatsiprašinėk. Taip man ir reikia kad delsiau. – Juokiasi Saliamonas ir toliau kikendamas renka persikus.
Vyrai vėl nusijuokia. Atsidustu ir užlipu į vaismedi. Pradedu rinkti persikus mąstydamas savo pokalbi su Sarasvati. Praeina pora valandų. Ir vėl išgirstu moteriškus balsus po mano vaismedžių. Ši karta dvynukės Jarmada ir Jamuna choru mane pašaukia atsigerti šaltos arbatos. Nusileidžiu pas jas. Saliamoną vėl kviečiasi kitos dvi merginos. Apsidairau ir matau kad ir pas kitus vyrus atėjusios moteris juos girdo iš ąsočių. Jamuna man paduoda ąsoti. Mūsų pirštai susiliečia. Mergina į tai net ne mirkteli. Ši karta aš jau neapsipilu gerdamas šalta arbata, bet ir negaliu suprasti iš kokiu žolių ji padarytą.
- Mergaitės kreipiuosi į abi seseris. – Kokia čia arbata? Iš kokiu ji žolių?
- Mes nežinome – atsako Jarmada (net neturiu supratimo kaip jas atskiriau viena nuo kitos) – Mums ta gėrima padėjo padaryti Džiuginta, kai sužinojo kam mes ji nešime. O ką neskanu? – ji sunerimsta.
„Och ta Džiuginta. Ji ir vėl su savo žolių magija. Negi ji toliau siekia savo tikslų? “
- Ne, viskas gerai. Tiesiog neįprastas skonis. – Puolu raminti sunerimusias seseris. – Ji žino ką daro.
„Be abejonės ji žino ką daro... Tikisi eilini karta užvaldyti mano kūną. “ Aišku to garsiai merginom nesakau. Nes neįsivaizduoju kokia būtu reakcija jeigu jos tai išgirstu. Be abejonės kiltu konfliktas ir priešiša tarp jų ir Džiugintos. O to negalima leisti.
- Intalai. – Kreipiasi į mane Jamuna. – O kiek norėtumėte turėti vaiku su manimi ir seserimi?
Pasimetu. Nežinau ar juoktis ar pasipiktinti tokiu tiesmukišku klausimu. „Nors žiūrint realiai, jos ir teka ne iš meilės o tam kad turėtu nuo manęs vaiku. “ Pasijuntu kaip koks veislinis žirgas. Bet suprantu kad merginoms aktualus toks klausimas.
- Tiek, kiek motina Durga jums duos – Pajuokauju. Bet pamatęs jų veiduose pasimetimą, pasigailiu merginu.
- Manau kad užteks nuo kiekvienos po du vaikus. – Pasakau įtaigiu balsu.
- Kodėl tiek mažai? – Nustemba Jarmada – Ar daugiau padaryti busite nepajėgus?
Mane kaip vyrą užgauna toks jos klausimas, bet stengiuosi nei išsiduoti. Kažkas iš vyru nusijuokia.
- Moteris neturi būti kaip miško gyvūnėlis, kad gimdytu daugybe savo palikuonių. Moteris turi išlikti moterimi ir suvaldyti savo bei vyro aistra.
- Mylinti moteris savo vyrą, visada norės turėti su juo kuo daugiau vaiku – į pokalbi įsiterpia viena moteris, prieidama arčiau mūsų. Žavingoji man šnipšteli kad tai dvynukių motina.
- Gerbiamoji. – Atsakau jai sudėjęs rankas laivelių – Ar moteris trokšta turėti kuo daugiau vaiku su mylimu vyru, ar turėti kuo didesni artuma su juo?
Prie moters prieina ir kitos moteris. Išgirdusios mano klausima, pradeda tarp savęs šnabždėtis. Jos tariasi.
- Ir viena ir kita. – atsako dvynukių mama. – O kodėl klausiate?
- Klausiu todėl, kad noriu suprasti kodėl artuma su mylimu vyru, jus laikote turėjimą kuo daugiau vaiku su juo? Vaiku moteris gali turėti ir ne su mylimu vyru net kai meilė jam senai jau yra užgesus. Bet tada kyla kitas klausimas: tai kam tada turėti daugiau vaikų, jeigu moteriai, jau nerūpi artumas su vyru? Ar todėl kad tik neprarasti jo, jeigu nepatenkins jo geidulių?
- Jus mus kažkuo kaltinate? – Pasigirsta balsas iš moterų pusės.
- Jokiu būdu. Jus pačios renkatės kaip nugyvensite savo gyvenimus. Aš tik užduodu jums klausimus, tam kad suprasti ar jus pačios suprantate ir atskiriate kur yra artumas tarp vyro ir moters, o kur tik vaiku darymas iš baimės. Jeigu vaikai yra daromi iš baimės, tai jiems jau įsčiose įskiepijate baime ateitimi. Vyrai užauga neryžtingi ir pradeda niekinti savo mamas už jų baimes.
- Tai siūlote mums netekėti už jūsų? – Nedrąsiai pasiteirauja manęs Jamuna – Ir neturėti su jumis bendru vaikų?
Pajuntu kaip aplinkiniai sulaiko kvapą. Net Saliamonas susimastęs atidžiai stebi ką atsakysiu. Man atsakymas gimsta tarsi savaime. Nors suprantu kažkuria sąmonės dalimi, kad ji tyliai pašnabžda Žavingoji. Mano vidinė moteriška dalis.
- Viskas priklauso nuo jūsų pačiu jausmu man merginos. Jeigu jūs tai darote tik iš pareigos, man nieko nejaučiant ir vaikus norėsite pradėti iš baimės paklūstant kažkam, tai ir mūsų palikuonis gims silpni, neryžtingi ir pilni baimės. O jeigu pas jus gims kažkokie jausmai man, tai ir vaikai gims stipresni ir sveikesni. Viskas priklauso nuo jūsų širdžių mielos merginos.
Pajuntu kaip visi su palengvėjimu atsikvepia. Dvynukės susimąsto ir pradeda šnabždėtis nenuleisdamos nuo manęs akių. Aplinkiniai išsiskirsto. Vyrai sulipa ant kopėčių, o moteris nueina aptarinėdamos mano žodžius. Dvynukės pareiškia kad norės dažniau su manimi kalbėtis, nes joms pasidarė įdomu su manimi kalbėtis. Pažadu kad dabar kiekviena diena ateisiu į jų kaimą ir galėsime kalbėtis apie viska apie ką jos norės. Taip ir atsisveikiname. Merginos nueina, o aš įsilipu į vaismedi. Netrukus surenkame visus vaisus ir gabename juos į kaimą. Moteris mus pasitinka ir pasiūlo karštos arbatos su samosais. Kur buvusi kur ne buvusi šalia manęs atsiranda Džiuginta ir ima mane apžiūri, tarsi pirma karta matytu. Jos giliame žvilgsnyje įskaitau ne tik smalsumą bet ir pagarba. Kaip suprantu, tai ką kalbėjausi su moterimis ir jai buvo perduota. Šalia manęs kaip du šešėliai, atsiranda Sita susikabinusi rankomis su Sarasvati. Kaip matau jos labai susidraugavo. Merginos atsistoja man prie abiejų šonu tarsi sargybiniai. Mane suima juokas. „Aišku kad Sita kažką papasakojo Sarasvatei apie mane ir Džiuginta. Tai dabar mane abi saugoja. “ Netrukus paaiškėja kad mūsų darbai kaimelyje baigti ir esame laisvi. Atsisveikiname su kaimo gyventojais, o mes su Saliamonu dar su savo sužadėtinėmis ir kylame visi kalnu namo. Netrukus įžengiu į savo butą. Sita man iš paskos įeina, kas mane prajuokina. Juokais sakau kad nors mes ir brolis su seserimi bet gyvename kaip bendra šeima. Sita atšauna kad mes ir esame šeima. Dvasinė šeima. Ta pareiškusi pirma šmurkšteli į vonios kambarį. Išgirstu bėganti vandeni ir ja dainuojančia kažkokias vedines mantras. Netrukus pusnuogė išeina iš kambario apsigobusi plaukus storu rankšluosčių ir ant liemens užsirišusi kita. Parodo man liežuvi ir išnyksta drabužinėje. Nusijuokiu ir einu po dušu. Ši karta Žavingoji nekankina manęs kontrastingu dušu, o visa maudiniu laika susimasčiusi tyli. Paklausiu apie ką ji taip mąsto. Ji atsako kad apie mano pasakytus žodžius kaimo merginoms. Netrukus nusimaudęs po dušu išeinu iš vonios kambario. Sita sėdi jau apsirengusi kambarį ant mano lovos ir plepa su Džiuginta. Merginos trumpam nutyla ir žvelgia į mane kai aš kaip niekur nieko einu į drabužine. Aišku mane truputi sujaudina toks dėmėsis, bet stengiuosi suvaldyti savo jauduli. Viena akimi pamatau kad Džiuginta pakyla nuo lovos ir ruošiasi eiti paskui mane, bet Sita timpteli ja už rankos ir pasodina atgal. Drabužinėje galutinai nurimstu ir persirengiu kuo paprastesniais drabužiais. Kai išeinu, merginos jau nekantrauja prie dūrų. Kartu su jomis išeinu iš buto ir susitinku su Saliamonu. Tas paleidžia juokeli, kad aš dar ne vedęs bet jau turiu dvi sugyventines. Kiekviena mergina atšauna savaip. Nuo nepavydėk, iki mes tik brolis ir sesuo. Taip šaudydamiesi pokštais nusileidžiame prie savo kubilu. Sita kaip ir žadėjom praveja Džiuginta ir nedelsdama nusirengia. Paskui kraipydama klubus įlenda į kubilą laukdama manęs. Aš jau pripratau prie jos nuogumo kad dabar per daug nesijaudindamas ramiai nusirengiu ir pasineriu į kubilą. Užuodžiu kad žolių kvapas kubile truputi kitoks. Nusprendžiu kad matyti taip reikia. Vos tik užsimerkiu ir atsipalaiduoju kai pajuntu kad vanduo sujuda ir truputi pakyla. Pramerkiu akis ir matau...