Teta

Bėgdamas nuo tremties, kuomet sužinojo, kad jo šeimą ištrems į Sibirą,  diedukas pagriebė sūnų už rankos, savo 3 metų dukrą pasikišo po pažastim, iššoko per gryčios langą ir išlėkė miškan.

Kažkas pasakys- protingas, gudrus, laimingas, nes ne išvežė ir išsislapstė. Taip, bet jo gudrumas jam kainavo labai daug. Kainavo Paliomelitą jo mylimai dukrelei. Paralyžius, o vaikas juk auga!

Ir koks vaikas! Graži, talentinga, balsinga ir seksuali. Tik, o dieve.. iki pusės paralyžuota. Visą gyvenimą vėliau važinėsis neįgaliems skirtu triračiu, gers, o kuomet prisigers, kris ant grindų iš vežimėlio ir ten pat apsišlapins. Visa smirdanti verks, kad su ja taip atsitiko ir ji nespėjo atlikt visko kaip pridera, nes buvo per daug išgėrusi.

Labai ją mylėjau. Ji- Teta, buvo ir liks pati geriausia. Nors buvau paauglys, bet ji leido man augti ir bręst. Už tai dėkingas.

Ji buvo pirma, kuri mane dar visai vaiką nugirdė. Ką ten nugirdė.. Natūralios, užsistovėjusios kaimiškos giros davė paragaut, nes buvo karšta vasara, o nieko kito po ranka nebuvo.

Kaip dabar prisimenu. Einu po didžiulėm liepom šilbaravykių ieškot ir man taip negera, mėto visą. Galvoju kas negerai gal susirgau? Atsisuku, o ji sėdi savo vežimėlyje ir kvatoja. Baiką vaikui iškrėtė.

Paskutiniai mėnesiai nebuvo geri nei jai nei man., nes aš jos nemačiau. Atsidavusi visiems kam ji dar buvo reikalinga ir įdomi, mirė.

Laidojau. Ant pečių atnešiau karstą prie duobės. Kunigas senolis pasakė  prakalbą. Duobė iškasta, reikia viską pabaigt.

Deja taip paprastai viskas nesibaigia. Kapas senas, ant jo žydi  gvazdikinis serentis.

Ir kasa tą mano tetą po žeme ir duobkasių kastuvai maišo žemę su gvazdikėliais. Kvapas ir jausmų mišinys nerealus. Žemės, meilės tetai, padėkos ir džiaugsmo, kad ji daugiau nebesikankins.

Ilsėkis. Atsiprašau, kad Tavęs netekau..

Vaikščiok dangaus aukso gatvėmis. Dainuok ir iš džiaugsmo šok!