VIII dalis Dilema

- Prašom! – Šūkteliu. - Neužrakinta!
Prasidaro duris ir į kambarį įeina Vytautas su mano kuprine. Už jo matau Saliamoną, apsikrovusi mano daiktais, kuriuos palikau pirmoje trobelėje.
- Atnešame tavo kraitį. - Ironiškai šypteli Vytautas.
Nusijuokiu.
- Negi nekalbusis Saliamonas, jau išdavė tau paslaptį, į kokia avantiūrą mane įtraukė?
- Nuo kada aš nekalbus? - Klausiamai kilsteli antakius tas.
- O ką skundiesi? - nusijuokė Saulė išlindus vyrukams iš už nugarų.
- O tu ko tu ten slapstaisi? - Į klausimą klausimu atsakau.
- Nebūk žydas: neišsisukinėk nuo klausimu. - Vypteli Vytautas.
- Aš nieko neišsisukinėju. - Purkšteliu - Ačiu kad atnešėte mano palikimą. Dėkite kur nors į kampą. Paskui susidėliosiu. Dėl skundimosi kaip čia pasakius... pakraipau galva.
Tie nusijuokia ir sudeda daiktus prie stalo. Pasigirsta trumpas moteriškas džiaugsmingas spiegiantis klyktelėjimas prie durų. Nespėju atsigręžti, kaip viesulu pro mane pralekia Džiuginta ir puola į glėbį Saulei. Ta neatlaikiusi tokios atakos, su ja nuvirsta ant mano lovos.
- Na va. Susitiko dvi saulutės. - nusišypsoja Višvamitra tarsi iš niekur išdygęs ant slenksčio, mąsliai glostydamas savo ilga barzdą.
- Tada mano kambarį jau supernovą. - nusijuokiu.
Vyrai nusijuokia.
- Vis dėl to kaip matau – Kreipiuosi į Saule. - Tu negali be Vytauto nė žingsnio, žengti toliau. - Draugiškai konstatuoju faktą.
- Nieko panašaus! - Ta šoka gintis - Mane Višvamitra pakvietė čia, tik nepasakė kad bus ir Džiuginta. Tai nusprendžiau palydėti berniukus. – Ji nekaltai kaip Žavingoji sumirksi savo akutėm.
- Mes senai jau vyrai- burbteli Vytautas.
- O kuom norėjai padėti vyrams? – Pasmalsauju – Jie ir be tavęs sugeba puikiai susitvarkyti.
- Moteriška paslaptis. - Paslaptingai nusišypsoja Saulė. - Einame pas mane saulute. – Ji kreipiasi į Džiuginta - Tegul vyrai pabūna be supernovos.
Ir parodžius man liežuvėli, dingsta su be krizenančia Džiuginta už durų.
- Na ir mes eisime - sukruta Vytautas.
- O jus kur velniai neša? – Nustembu - Argi mano fizionomija tokia nemiela, kad į ja net žiūrėti nenorite?
- Na tikrai ne Džiugintos ar Saulės- šyptelėja Vytautas.
- Nesiginčiju dėl to. – Nusijuokiu - Žiūrėkite vyrai... – Nuraminęs savo juoką kreipiuosi į juos - Man reikia didelio namo. Nes... - nutylu pamatęs išplėstas vyru akis - Kaip supratau, – Tesiu po keliu sekundžių įsidrąsinęs - Iš susiklosčiusios dabartinės mano situacijos, mane laukia perspektyva turėti didelė šeima. Tris žmonas ir mažiausiai šešis vaikus. Ką manote?
Stojo trumpa tyla. Vytautas su Saliamonu susižvalgo.
- Aš tau sakiau, o tu netikėjai – Priekaištingai taria Saliamonas Vytautui.
Tas tik skėsteli rankomis:
- Tuo iš karto sunku patikėti. Neteko man tokio dalyko dar girdėti.
Višvamitra kikendamas iš tos scenos lėtai glosto savo barzdą.
Nepastebiu kada tarpduri pasirodo dar trejetas vyru.  Tik netikėtas kostelėjimas kažkurio iš jų, atkreipia mūsų dėmėsi į juos. Kai kuriuos atpažįstu. Mačiau juos kai pirma karta čia pietavau bendroje salėje. Jie matyti ką tik atėjo ir tylomis susižvalgo su Višmamitra. Jų veiduose pasirodo nustebimas ir šelmiškos šypsenos vienu metu, o akys pradeda juoktis. Matyti mokytojas, jiems perdavė dėl ko juos išsikvietė.
- Oho! - Nusijuokia Višmamitra kreipdamasis į mane. - Kodėl tik šešis vaikus numatėte? O ne devynis ar dešimt vaiku?
- Mokytojau pasigailėkite - Iškeliu rankas - Ką aš jums blogo padariau!? Aš ir taip lipu per save su tomis vedybomis, kurias man užkrovė Saliamonas.
- Nieko aš neužkroviau! - Pasipiktina tas - Kaip tik viena žmona daugiau apdovanojau, nei man pasiūlė.
Vyrai prapliumpa kvatotis. Prireikia keletą minučių kol juokas nutyla.
- O kokio namo konkrečiai reikia ir kur? - Pasiteirauja augalotas vyras su vešlią barzda. Pats apsirengęs paprastu darbinių kombinezonų ir apsiavęs tvirtais odiniais darbiniais batais. Kiti irgi panašiais rūbais apsirengę. Iš karto atpažinau: Prieš mane stovi tikri rimti statybininkai.
- Manau mažiausiai tris kambarius berniukams, tris mergaitėms, tris kambariai trejoms žmonoms, devyni sanitariniai mazgai ir viena didelė virtuvė bei didžiulis valgomasis – Pradedu vardyti savo poreikius lankstydamas pirštus.
- Oho! Kokie užmojai - Nusistebi Vytautas.
Vyrai susimasto. Be žodžiu susižvalgo.
- Per kiek laiko, turime įrengti tokį namą? Ir ar ne geriau, pastatyti tris namus atskirai, po penkis kambarius su virtuve ir sanitariniais mazgais, nei viena dideli namą. Taip tarp moterų, bus mažesnė trintis ir mažiau nesklandumų.
- Siūlau visus tuos klausimus, aptarti pagrindinėje salėje. - Įsiterpia į mūsų pokalbi Višvamitra. - Todėl prašau, rytoj per pietus ten susirinkti visus, kurie dalyvaus namo statyboje. Jūs žinote ką pakviesti. - paskutinis sakinis buvo skirtas augalotam vyrui.  Vyras linkteli ir išeina. Iš paskos jam išeina ir kiti du. Kambarį lieku tik aš ir Višvamitra. Tas pasisuka į mane.
- O tave Gintarai laukiu su kitais salėje prie vitražų už dvidešimties minučių. Tikiuosi kelia prisimeni?
Be žodžiu linkteliu galvą. Kas jau kas, bet naujoje teritorijoje aš greitai susiorientuoju. Višvamitra linkteli man galva atsisveikindamas ir išeina iš kambario. Lieku vienas kambarį. Nueinu prie savo daiktų. Susirandu planšetę ir pamėginu įjungti ja. Ji visai nereaguoja į mano pastangas. Matyti išsikrovė. „Keista kad taip greitai išsikrovė net nenaudojama. „  Atsidustu. Padedu planšete ir ant ten esančio kompiuterinio stalo. Stalas nušvinta švelnia geltona šviesa o ant planšetės pasirodo vaizdelis, kad vyksta krovimas. Išsitraukiu iš rankinės nešiojama kompiuterį ir padedu šalia planšetes. Ir šitas aparatas pradeda krautis. Dar karta atidžiau nužvelgiu savo kambarį. Akimis ieškau kur pasidėti likusius daiktus. Akis užkliūna  už dar vieno paveiksliuko ant sienos. Ten nupiešta skrynia. Prieinu prie tos vietos spėliodamas ką ten surasiu. Pastumiu su ranka paveiksliuką. Pasigirsta spragtelėjimas ir dalis sienos, tarsi dar vienos duris, pasislenka atgal ir pavažiuoja į šoną atverdama dar viena nedideli kambarį. Viduje nušvinta ryški šviesa. Įkišu ten savo nosį. Nedidelis kambarėlis palei kurio sienas pakabintos plačios tuščios lentynos, o vidurį nedidelis stelažas su trejomis lentynomis. Viskas paprasta ir elementaru. Nusišypsau patenkintas kad kažką radau tinkamo ir suvelku ten savo daiktus. Sudedu juos į lentynas ir pasuku link dūrų. Ilgai klaidžioti netenka. Nes pusiaukelėje susiduriu su Džiuginta, kuri tuo metu eina pro savo kambario duris. Mūsų žvilgsniai susitinka. Ji nusišypsoja, stveria man už rankos ir tempia paskui save.
- Nebijai Sitos pavydo? – Pasigirsta pašaipus balsas man už nugaros.
Atsigręžiu. Pora metru nuo mūsų stovi Saliamonas besišypsodamas ironiškai, o šalia visa išraudusi Sita.
- Nebijau – nusijuokia Džiuginta – jis dar turi dar viena laisva ranka. Specialiai ja ir palikau jai – Ji mirkteli Sitai.
Ta sukikena ir mirkteli jai atgal. Pribėga prie manęs. Paima už kitos rankos. Taip susikabinę rankomis išeiname į pagrindine sale. Pamatau mus belaukiant Višvamitra. Jis apie kažką kalbasi su Gita. Išgirdę mūsų žingsnius tiedu atsisuka. Gita kažką pasako Višvamitrai ir nueina, tas nusijuokia. Pasisuka į mus.
- Dabar kai atėjote klausykitės mane atidžiai. Kiekviena ryta einate rinkti žolių. Iki pietų turite juos surinkti. Žolių rinkimui kaip visada vadovaus Džiuginta. Paskui einate pietauti. Po pietų, einate į požemį ir pripildote auksiniais kibirais jau jums nurodytus kubilus vandens. Džiuginta į juos sudeda jūsų surinktas žoles. O jus tuo metu išsimaudote po dušu ir einate į kaimeli padėti žmonėms daryti jų darbus. Vaikinai į laukus, o merginos padeda kaimo moterims. Per ten esančia pertrauką, grįžtate čia atgal ir nusimaudote po dušu. Paskui einate prie savo kubilu ir į juos pamirkstate nemažiau kaip keturias valandas.  Tikiuosi nereikia kalbėti, kad turite būti visai be drabužių. Kubilai jūsų lieka tie patys kokie buvo paskirti pirma karta. Po maudiniu einate vakarienės. Paskui sugrįžtate prie savo kubilų ir išpilate iš jų vandeni. Manau rasite tam skirtas sklendes. Paskui einate į savo kambarius bendrauti su savo familiarais. O iš ryto vėl einate rinkti žolių. Klausymu yra?
- Mokytojau – pakelia ranka Sita – Ar mes su Gintaru viename kubile mirksime vienu metu ar atskirai?
- Jeigu jums reikėtu mirkti atskirai, tai ir kubilai būtu atskiri. O dabar bus vienas kubilas. Kadangi jus esate kaip brolis ir sesuo, nematau tame nieko blogo.
Sita visa išrausta.
- Bet jis juk vyras, o aš dar nekalta mergina. Kaip galima taip?
- Sita, mergaite. – Nusišypsoja jai Višvamitra šiltai. - Kai jis tapo tau broliu, jis nustojo tau būti vyru, o tu jam moterimi. Jus dabar vienas kitam esate belyčiai. Ar supratai?
Sita nuolankiai linkteli galva ir pašnairuoja į mane. Aš atsakau jai broliška šypsena ir linkteliu galva pritardamas Višvamitrai.
- Sita – Į ją pasisuka Džiuginta. Jos balsas linksmas ir nerūpestingas - Jeigu tau nepatogu dėl to, tai galime keistis. Tu eik į mano kubilą, o aš kartu su Gintaru į bendra kubilą.
Saliamonas nusikvatoja. Sita paleidžia mano ranka ir užsidengia delnais savo veidą. Ten pasigirsta tramdomas kikenimas. O pro truputi praskiestus pirštus pamatau besijuokiančias akis. Pasimetu. Nežinau dabar ar juoktis ar pasipiktinti.
- Darykite kaip norite. – Nusijuokia Višvamitra – Tik Džiuginta atmink viena: Tu esi beveik išnikusios rasės, elfu princesė ir tavo galios gali tau nepaklūsti jeigu atsidursi savo stichijoje. Pasekmes prisiimsi pati už tai, nes buvai perspėta.
Džiuginta surimtėjusi linkteli galvą ir pažvelgia pro mane į Sita. Ta pagauna jos žvilgsni ir linkteli jai galvą. Apsisuka ant kulno ir netikėtai mane stipriai apkabina.
- Buk jai švelnus. – Švelnus vėjelis, kartu su jos šnabždesiu paglosto mano ausi.
- Tu apie ką? – Sušnabždu jai atgal į ausi.
- Ateis laikas ir suprasi – Visa išraudusi sušnabžda man ir atsitraukia.
- Jeigu jau baigėte tarpusavi šnabždėtis, eikite mirkti. – Nurodo mums Višvamitra. Mes linktelime jam galva. Džiuginta paleidžia mano ranka ir apibėgusi mane įsikimba Sitai į ranką. Merginos susižvalgo. Susižvalgau su Saliamonu ir kartu mes pasukame į požemines sales kur mus laukia mūsų kubilai. Mums iš paskos tylėdamos, susikabinusios rankomis eina merginos. Netrukus pasiekiu blausia žalsva šviesa užlieta patalpa, kurios vidurį apsuptas garu debesėliu stovi mūsų su Sita pripildytas kubilas. Vos įžengęs į vidų, pajuntu kaip nuo stipraus kvapnaus žolių kvapo, pradeda lengvai svaigti galva. Todėl nedelsdamas ir nesidairydamas nusirengiu nuogai. Užlipu laipteliai stovinčiais šalia kubilo ir iš lėto panardinu savo kūną į jį. Iš karto pajuntu, kad nežiūrint karšto vandens, mano kūnas tampa lengvas ir tarsi per oda bėgiotu mažos skruzdelytės. Vos tik atsipalaiduoju ir pradedu įsijausti į savo pojūčius, kai netikėtai ant mano peties nusileidžia karšta moteriška ranka. Pasuku galva į ta puse ir susiduriu su smaragdinių drėgnu ir giliu žvilgsniu. Džiuginta nuogutėlė nusileidžia į kubilą ir panirsta į ji iki savo smailiu ausų. Kuri laika jaučiu jos įdėmu žvilgsnį. Netikėtai pajuntu kad kubile vanduo tarsi kažkuo pasikeitė. Kvapas tampa dar intensyvesnis. Pradedu užuosti iki šiol nežinomus kvapus. Mano kūnas tampa kažkoks lengvas ir tuo pačiu tvirtesnis. Toks jausmas kad prabunda iki šiol snaudusios vyriškos energijos. Netikėtai pajuntu kad ne tik vyriška energija prabudo. Džiuginta kuri laika stebėjusi mane kitoje kubilo pusėje, sujuda ir lėtai neišnirdama priplaukia prie manęs arčiau. Man pasidaro smalsu: ką ji sugalvojo? Netikėtai jos plaukai tampa tamsiai žali ir ji visai paneria į vandeni. Pajuntu jos ranku prisilietimą...
Atėjus laikui, išlipu iš savo kubilo ir apsirengęs išeinu į koridorių. Džiuginta anksčiau manęs ji jau paliko ir dabar girdžiu jos sklindanti balsą iš Sitos kambario. Merginos kažka aptarinėja ir juokiasi. Išgirstu tolstančius žingsnius ir pasuku į ta puse galva. Matau tolstančia Saliamono nugarą.
- Paragauju, o jis skanus, dabar jau žinau... – išgirstu Džiugintos balsą kažkur koridoriuje.
Pažvelgiu į ta puse ir susiduriu su įžūliu bei skvarbiu jos žvilgsnių. Ji užsikerta. Iš paskos išeina Sita ir pamačiusi mane vėl kažkodėl nurausta. Nustembu. Kas mano sesutei darosi?
- Sita, sesute, ko dabar raudonuoji? – nustebęs jos klausiu – Ar mirkimas kubile tave taip paveikė, kad mane sutikusi dabar raudonuosi?
Sita pasislepia už Džiugintos nugaros ir viena akyte mane stebi.
- Džiuginta – sakau elfei priekaištingai – Ką pripasakojai mano seseriai apie mane kad ji taip dabar reaguoja.
- Nesakysiu. Tai mūsų moterų paslaptis – Purkšteli Džiuginta ir paėmusi už rankos visa raudona Sita, nusiveda laiptais aukštin. Žvelgiu joms įkandį.
Pakilu į viršų ir einu žadėtos vakarienės. Pradarau valgyklos duris. Mane pasitinka tyla. Apsižvalgau. Matau dar daugiau žmonių.  Nemažai ir man nepažystamu. Daugumos galvos pasisuka į mano puse ir pradeda varstyti smalsiais žvilgsniais. Pasijuntu nesmagiai. Nepratęs aš prie tokio viešo dėmesio. Žmonės matyt pajuto kaip jaučiuosi ir nustoja mane varstyti žvilgsniais. Apsižvalgau ieškodamas tuščios vietos. Mano žvilgsnį patraukia tuščia kėdė tarp Sitos ir Džiugintos. Nedelsdamas atsisėdu į ant jos. Į valgomąjį vis dar renkasi žmonės. Netrukus visos kėdės tampa užimtos. Po keliu akimirkų tylomis tarsi iš stalo išlenda taurės su gėrimais. Ši karta ir aš gaunu kažkokį rausva gėrimą. Atsargiai paragauju. Jis kažkiek primena man mėtas ir avietes vienu metu. Skonis gana įdomus. Vienu metu vėsina ir šildo. Supratau kad tai visa vakarienė. Ramiai kartu su visais neskubėdamas išgeriu savo gėrimą. Mano kaiminės tyli paskendusios savyje. Kaip vėliau sužinau, visi valgykloje bendrauja vieni su kitais virtualiame plane. Todėl realiai jiems nereikia kalbėtis. Iš šono kaito nežinai, atrodo gana nejaukiai. Tačiau kai tampi pats tos bendruomenės dalimi ir pradedi tokiu būdu bendrauti su kitais, tada tampa viskas įprasta ir net jauku. Su tokiomis mintimis pasiekiu savo kambarį. Gal greičiau sakyčiau, vieno kambario viengungio būta. Pradedu svarstyti, kodėl žmogus trokšta fizinio kontakto su kitu žmogumi, net jeigu turi globėja? Užeinu į vidų. Duris automatiškai užsidaro man už nugaros. Ilgai nesvarstęs, nueinu prie lovos ir atsiguliu ant jos. Pasiruošiu pabendrauti su Žavingąją. Užsimerkiu ir panirstu į virtualu planą. Ši karta atsiduriu ant aukšto kalno viršaus. Prieš akis atsiveria begaliniai toliai ir nusidriekusiu kalnu didybė. Nuo tokio vaizdo užimą kvapą. Šalia tarsi iš oro atsiranda Žavingoji. Jos apranga keistai atrodo prie to peizažo. Jos baltas drabužis plaikstosi kaip nedidelis debesėlis apnuogindamas tai viena, tai kita jos kūno dalį. Stebiu ja tarsi užkerėtas. Toks man susidaro vaizdas, kad ji lengvai atsiplėš nuo žemės ir kaip baltas debesėlis nuplauks dangumi. Garsiai iškvėpiu orą.
- Žavingoji, tu dangiškai gražiai atrodai.
Žavingoji pasuka į mane galva ir nusijuokia.
- Tai tau vis dar reikia realios moters kuria galėtum apkabinti, ar tau užteks tik manęs?
Pasimečiau taip netikėtai užkluptas. Viduje tarsi spragteli kažkoks atsargumo mechanizmas.
- O kaip tau atrodo? – Bandau išsisukti nuo tokio tiesaus klausimo.
- Man atrodo kad kai žmogus gyvena ir suvokia save tik kaip kūną, tada jam ir reikia kito žmogaus fizinio kūno kontakto. Kai žmogus pradeda save suvokti kaip siela ar Dievo kibirkštį, jis nustoja liūdėti kad neturi šalia savęs kito fizinio kūno, kuri pasąmonėje savintųsi tam, kad galėtu ji apkabinti ir panaudoti pagal savo reikmes.
Susimastau. O kaip tada pradėti save suvokti kaip sielą ar Dievo kibirkštį?
- Kad žmogus save suvoktu kaip sielą ar Dievo kibirkštį, - prabyla Žavingoji tarsi knyga skaitydama mano vidini dialogą - jis turi ne viena karta išgyventi sielos ir Dievo kibirkšties būsena, kol ji taps vos ne pastovus jo išgyvenimas. Iki to laiko, jo sąmoningumas visada sugrįš prie kūno sąmoningumo kad ir kiek kartu ir laiko sau kartos kad jis nėra vien tik kūnas.
- O kaip man tai išgyventi – susirūpinu. Nes tikrai fizinės vienatvės jausmas yra labai nemalonus. Ypatingai po vienuolikos metu gyvenimo be jokios moters.
Žavingoji prieina, o gal prisklendžia arčiau manęs ir lengvai spragteli man į kakta. Atrodo kad tai tik švelnus spragtelėjimas, tačiau nešantis toki galinga šviesos krūvį. Akimirksniu pasijuntu tarsi kitoje realybėje. Tarsi iš mano krūtinės įsiveržia toks galingas šviesos srautas, kad pats tampu šviesą. Gimsta manyje suvokimas: Aš esu šviesa. Ir mane supantis žmonės tai pat yra Dievo šviesa, tik jie to nesupranta. Nieko nėra be šviesos. Viskas yra šviesa, tik pasireiškianti viename ar kitame būvyje... Nežinau kiek laiko skendėjau tokioje palaimingame šviesos nesvarume. Atrodė kad aš tame esu visa amžinybe. Laikas nustojo egzistuoti. Jis iš viso išniko. Kai atrodė kad pats tapau šviesos amžinybė, viskas pradėjo po truputi nykti ir trauktis. Vėl pajutau savo grubu kūną tarsi senovės riteriu sunkius šarvus, pilnus prikimštus įvairių emocijų ir baimių raizgalyne. Tapo taip koktu kad vos nepradėjau rėkti kaip kūdikis ka tik gimęs. Pasigirsta beldimas į duris. Nespėju pasakyti kad užeitu, kai pro jas šmurkštelėti kaip žalias žaibas Džiuginta ir įsmeigia į mane savo smaragdines akis kaip smauglys į triušį.