Pranašystė 6. Sutemos

Jau pusmetis kovų - ir pergalės šlovės
dofinas jau karalium karūnuotas,
prie sostinės kariai artėja jau
ir priešas bėga - ir nebesustoja.

Tačiau sustoja pergalių žinia-
girdėt, kariuomenė atgal sugrįžo.
Jau, kalba, nuotaika dvare kita
jau lyg tai taiką sudaryti ryžos.

Taika su priešu! Jau geriau matyt
kaip draugą kerta priešo kalavijas.
Tačiau dvare kitaip galvoja jie-
nei Dievo, nei žmonių tenai nebijo.

Ir vietoj to, kad smūgį duot darsyk
šturmu imt miestus - ir pabaigti karą
derybos vyksta daugiašalės tik
kareiviai sėdi - ir nieko nedaro.

Ir štai kaip žaibas atskrenda žinia-
jiani ir vėl į karo žygį eina!
Vėl josios armija pirmyn žygiuos su ja
užbaigs šį karą, atneš džiaugsmo gaidą.

Tik vietoj tūkstančių - su ja keli šimtai,
tik vietoj pergalių - negeros žinios.
Kas vyksta? Sumelavo jai balsai?
Ją išdavė kariai? Apgavo priešo vyrai?

Nutrūksta žinios; veltui lauki jų-
nei šauklio, nei laiškų - tik nežinia.
Tik vėjas nykiai staugia tarp laukų
tik tvyrauja keista šalta tyla.

Geriau nelaukęs būtum tų žinių-
mūs šturmas žlugo, mūs Mergelė bėgo!
Netekome patrankų ir žmonių.
Kas atsitiko? Kodėl tokia gėda?

Girdėt, ji sužeista - ir kardas kos kažkur
pamestas guli; bet ji vėl už savo,
vėl buvo sau ištikimus karius
ir vėl žygiuoja ji užbaigti karo.

Kas matė ją po šturmo - pasakys
kad ištarė ji: tai jau pabaiga.
Kodėl? mums liko armija išties
Viens pralaimėjimas - dar ne visa kova!

Bet ji negirdi - spaudžia tik tvirtai
ji savo vėliavą - ir savąjį kryželį.
Ir prisaikdina armiją visais šventais
kas beįvyktų - kautis už mūs šalį.

Ir ta diena baisi - laukai tušti, vėtra,
ir mūsų armija į miestą grįžta.
Ji paskutinė joja, kaip visad,
jos vėliava tarytum saulė blizga.

Visi viduj - tik vartai nelauktai
jau užsidarė - ji viena paliko.
Veltui viskuo grąsina įgula-
vartus užvert karaliaus įsakyta.

Apsisuka ji - sviedžia vėliavą saviems,
kažkam pamoja, stveria kardą staigiai.
Prieš priešo pulką ji vienui viena.
Kodėl nebėgi tu? Kodėl nesižudai?

Po to kaip sapnas - kaunas ji viena,
bet nieko ent sužeisti neįstengia-
siaurėja priešų ratas aplink ją,
kažkas galop nuo žirgo ją patrenkia.

Matai apsiausta plevesuojant jos toli
ir tolstant priešus - ir tą juodą dangų
ir vėliavą jos - ji šitoj pily
paliudys apie drąsą ir žabangas.

Girdėt, Burgundijoj ji... pult staiga, kardu
paimt jų miestus - ir ją išvaduoti!
O jei negalim - duot pinigų
ir vėl už laisvę ir karalių mūs kovoti.

Iš dvaro - tik tyla. Ir panieka šalta -
prasčiokė, ragana! Ji ėmė, bet ne davė!
Ką? Išpirka? Kokia kvaila kalba-
geriau karaliui statom naują dvarą.

Ir sklinda gandai sutemų rūke
ir tamsus gaivalas vis paskalas nešioja
ir jau nebežinai - tikėti tuo ar ne.
Žinai, kad sutemos Prancūziją užklojo.


2004. 02. 27-29d.
Europa.



komentarai? nereikalingi!