Sakmė apie ąžuolą

7. Pilnatvė

Gyvenimo vidurys — pats jėgų ir galybės suklestėjimas. Metai skrenda, o diktybės ir kūrybos monotonija pilasi pavasario žiedais ir rudens gilėmis. Begalinė tvirtybė, karališka nuotaika, viskas įveikiama, sveika tvinsta prūdais. Visos dienos, mėnesiai ir metai užimti, persipildę rūpesčiais ir darbais, puikiausiomis viltimis ir vešlaus augimo. Dėl to laikas, kaip koks skrajūnas paukštis, lekia lengvai, gracingai, pasiklykaudamas iš laimės ir pilnatvės. Nebėra kada sustoti, apsiveizėti, akių pakelti, šakomis pamojuoti, o laikas jau ir pralėkė, jau nuplasnojo, nei begirdėti, nei bematyti... Tik vienumoje pasiklausęs kartais dar gali išgirsti, kaip kažkur erdvėje skamba skaudūs ir viltingi jų klykesio aidai...
Ąžuolui tada atrodė, kad pasauly visuomet taip buvo ir visuomet taip bus: juk čia jis yra išaugęs, čia gyvena, čia yra jo kalnas ir čia, nieko apie tai net negalvodamas, niekam apie tai neužsimindamas, gyvensi ir gyvensi… Nė iš tolo neateina net mintis, kad didžioji gyvenimo upė po truputį nusineša ir skausmą, ir džiaugsmą, kad ji nepastebimai nuplauna ir nuzulina tą puikųjį pavasario gražumą, tą stiprų ir kietą liemens apvalumą, nutrina tą gražiai rievėtą pilkai šviesrude spalva apėjusią žievę, kuri žiemomis saugo nuo šalčių, vasaromis nuo ligų, vabalų ir kitų negandų. Tuo laiku ąžuolas negalėjo suprasti, kad ateis ir tokia diena, kuri bus sunki ir vargana, ir kurią žmonės yra pavadinę senatve.
Ąžuolas, plačiai išskleidęs šakas, puikavosi ir klestėjo, nepasidavė nei žemės, nei dangaus gaivalingoms jėgoms — saugojo savo didybę, žalumą, žydėjimą, savo kietą ir sveiką kūną.
Bet ir iš tų laikų ąžuolas ilgai negalėjo užmiršti vienų metų.
Buvo baisiai vėjuotas ruduo, trankėsi žaibingi perkūnai. ir vieną naktį prieš pat užšąlant per alksnyną be pertraukos šuoliavo audringas viesulas — iš kalno į pakalnę ir atgal, iš vieno miško šono į antrą ir vėl iš naujo. Nebežinojo ąžuolas iš kurios pusės ir belaikytis, kaip beglaustyti savo dideles ir ilgas šakas, kurios svyravo ir blaškėsi, kaip vandeny skęstančio ir nebegalinčio plaukti žmogaus rankos.
Ligi pat žemės linko tratėdami alksniai, o ąžuolas dar nelinko ir nedejavo, spyrėsi prieš viesulą stipriomis ir drūtomis šakomis. Tik lapinga viršūnė ir toli į šonus paėjusios plonesnės šakos, kai lėkė labai smarkus viesulo šoras, kažkaip neįprastai ir netikėtai imdavo virpėti. Vienas audros kvėptelėjimas buvo nepamatuotai stiprus ir smarkus. Jam besiartinant prie ąžuolo, dejavo ir lūžinėjo visi senieji miško alksniai, kiti medžiai. O kai su juo susirėmė ąžuolas, tą pačią akimirką į jo viršūnę susmego ugninė žaibo strėlė. Išsišakojusi žaibo ugnis perskėlė ąžuolo šerdį ir požievį, ir pasilaigydama per visą ąžuolo ilgį nuėjo iki pat šaknų. Tada ąžuolas ne tik susvyravo, bet ir pajuto, kad visai nebetenka pusiausvyros, kad apsvaigo ir pavirto į nusigėrusį žmogų. Jis skaudžiai pajuto, kaip vienas trečdalis storiausio ir stipriausio kamieno, su visomis ant jo buvusiomis šakomis atplyšo nuo kieto jo kūno. Žaibas daug medžio suaižė į smulkiausius skutelius, kurie pabiro ant žemės. Nuo jų, tarsi nuo iškritusio sniego, apie ąžuolą pabalo visa žemė.
Ąžuolui net dingtelėjo mintis, o kas būtų buvę, jeigu žaibas būtų nuėjęs per visas jo šaknis? Tą baisią ir sproginėjančią ugnį į šoną nutraukė prie pat ąžuolo kamieno gulėjęs didžiiulis akmuo. Žaibui susidūrus su juo, sprogo ir akmuo. Į šalis pasipylė skeveldros bei dulkės ir šalia ąžuolo dabar jau voliojosi trys didžiuliai suskaldyto akmens luitai. Atskilusią ilgą kamieno dalį, įsiutęs viesulas, tuojau pačiupo ir kaip stovi, truputį panešęs, nurarindamas smulkiąsias šakeles, tėškė ir susmegdino giliai į žemę.
Rytmetį, kai jau viską apžvelgė dienos akis, ąžuolas atrodė labai liūdnai. Nuplėšto kamieno vietoje baltavo kietos medienos šviesiai rudas margumas. Nuplėštas kamieno plotas kaip koks ežys buvo pasišiaušęs daugybe stipriai prikibusių ir aštrių atplaišų. Aplinkui sudarkyti alksniai išrautos ir išsuktos iš žemės jų šaknys rodė, kad jie niekada nebeatgys ir nebesužaliuos. Panašiai buvo atsitikę ir su ąžuolu. Atrodė, kad ir jis niekada nebeužgydys didžiulės žaizdos, nebeatgaus savo didybės, nebeatgys ir neilgai trukus nudžiūs...
Bet laikas parodė, kad miško galiūnui tą kartą dar užteko stiprybės.
Per kelerius metus kamieno žaizdą ąžuolas užsipylė ir užlipdė savo augimo syvais. Nuo krašto ruda žievė pradėjo riestis ir artėti į vidurį iš vienos ir antros nuskilusio kamieno pusės, ir po keliolikos metų ta suaugimo rievė, tarsi koks iš kamieno besiveržiantis vulkanas, ėmė ir užtraukė visą baltavusį plotą. Žinoma, ąžuolo kamienas nebeturėjo to jaunatviško ir gražaus apvalumo, bet medis buvo kaip medis ir niekuo nesiskyrė nuo kitų.
Sugijimo žiedas taip greitai iš visų pusių siautėsi, kad visokį netinkantį gaivalą nustūmė į šalį, užlygino, palaidojo medienoje arba po žieve, nelyginant kaip buldozeris, kai lygina duobėtą žemę lygiam keliui tiesti. Po keletos metų tik gerai įsižiūrėjęs begalėjai pasakyti, kad ąžuolo kamienas iš vienos pusės yra kiek plokštesnis ir tarsi čia kažkada lig yra buvęs koks skilimas.
Joks aštriasnapis paukštis, joks išalkęs ar įkaitęs ir giminę panoręs medienoje išauginti vabalas, negalėjo prasigraužti nė mažiausio urvelio, kuris per kelis vasaros mėnesius nebūtų aklinai užsitraukęs, o to vabalo palikuonis taip suspaudęs, kad iš jų nieko nebeliktų. O juk ir vabalai nėra tiek kvaili, kad nesuprastų kas ir kaip šiame pasaulyje yra ir kur jiems galima sukti lizdą, o kur ne.