Laikraščiai mano gyvenime

Vakarieniauju su tėvu. Mano tėvas labai mėgsta varškę. Jei blynai būna su varške, tai jis jos gali valgyt ir valgyt, kol pasibaigs. Be varškės tėvas tikriausiai netrauktų nė dviejų dienų, nes varškę jis valgo kas antrą dieną, o jei gali, ir dažniau.
Man regis, jei pirmieji žmonės nusileidę Marse turėtų naudoti deguonį varškės pavidalu, tai mano tėvas ten kuo geriausiai jaustųsi ir vestų visą žmoniją neįtikėtinų laimėjimų keliu. Aš būčiau “TO, kuris užkariavo Marsą” sūnus. Užkariavo karo dievą. Skamba Herakliškai. Ir kodėl? Nes mėgo varškę.
Kita vertus, tai mane ne tik džiugina, bet ir neramina, nes aš irgi nemėgstu sausų blynų. Juos kaskart turiu pamirkyti “grietinės vs varškės” padaže.
Kažin ar tas žilagalvis Ray Bradbury sulauks savo kelionės į Marsą (skaičiau vakar laikraštyje, kad jam jau aštuoniasdešimt treji. Mano tėvui nė septynių tryliktųjų nėra to senuko amžiaus).
Kol dar tėvas negrįžo, skubu išplauti dubenį su varške (buvo likusi maždaug pusė), nes grįžęs tėvas tikrai ją suvalgytų. Nusišluostau rankas ir atidarau šaldytuvą. Jei būčiau nenusišluostęs rankų, tikriausiai būtų nutrenkus elektra, juk taip pasitaiko.
Šaldytuve šiandien šviesu. Tačiau jame nieko nėra, tik plastmasė ir grotelės. Vadinasi, negalima tvirtinti, kad visiškai nieko nėra. Galbūt tik truputį nieko nėra, todėl tyliai uždarau dureles. Po to atidarau ir išsiimu varškės sūrį. Na, gal kokių septynių procentų. Atsipjaunu gabalėlį ir dabar jau tikrai liko tik penki procentai. Tą gabalėlį suvalgau ir atsipjaunu dar vieną. Pastarąjį gabalėlį sutrupinu, o trupinius išmetu pro balkoną į sniegą. Paukščiai mano sūrio nepastebi, nes jis baltas kaip sniegas. Aš truputį nuliūstu. Padedu likusį sūrį į jo vietą.     
Grįžta tėvas. Jo rankoje bakelis su benzinu. Sako:
    - Imk, sūnau, padek čia prie veidrodžio arba sandeliuką.
Aš žinau, kad tėvas, jei nesistengia, neištaria garso ė, todėl aš visada turiu vadovautis savo galva. Aš padedu bakelį į sandėliuką ant laikraščių krūvos.
    - Ryt paimsiu bakelį ir nusinešiu į garažą, - priduria tėvas.
Tėvo garažas turi duobę, joje pilna vandens, nes pavasarį jis visas suteka iš aukštesnių vietų. Gal ir klystu, nes, gali būti, kad pavasarį dalis vandens iš aukštesnių vietų paprasčiausiai išgaruoja, todėl tikriausiai subėga ne visas. Lentynos duobėje seniai supuvo. Tačiau mano tėvas nusineš ryt ryte į garažą benzino, nes dar ne pavasaris, o žiema (berods, jau esu minėjęs, kad veiksmas vyksta žiemą). Pasiutusi žiema su baltu sniegu. Žinoma, tėvas nusineš bakelį, jei ryte aš nemiegosiu ir priminsiu apie pažadą. O varškės jis vis tiek kažkur rado. Indelį grietinės pamatė ant stalo. Todėl turiu pridurti, kad kartais ne tik padažo, bet ir varškės nelieka. Tada aš sakau:
    - Iš bado šuo...
Tėvas tokiu atveju sunerimsta, kiek smarkiau pakramto kąsnį ir  rūsčiai, deginančiai į mane pažiūri.
Drįstu paminėti, kad, mano manymu, tėvas užaugo Sibire, nes ten gimė nemažai lietuvių, bet taip pat apsčiai ir mirė arba jau buvo gimę (mirę) kitur. Sibire nebuvo varškės, bet buvo lageriai, GULAG’as, druskos kasyklos ir badas. Taip, pats tikriausias badas, apie kurį galima paskaityti istorijos vadovėlyje jau šeštoje klasėje. Arba laikraščiuose. Bet tik naujienose iš užsienio. Tolimo užsienio. Be to, senais laikraščiais galima uždengti kokį nors negražų arba neseniai įsigytą ir brangų daiktą ar netvarkingą reiškinį namuose, kad netikėtai atėję svečiai jo nepamatytų.