Net medis atšlijo nuo jo būčinių

Kai septinžiotis Nilas paliko tvinstančius laukus
Ir akmenys prarado savo buvusį kietumą
Ir tvanas po truputį ėmė virsti idėja,
Kovoj sukibę pešėsi ugnis ir žemė.

Tu pagimdei šlovingą žvėrį, narsujį Pitoną, Žeme,
Nuostabų ir niekad negirdėtą gyvį,
Kuriam nuo Apolono skrendančios strėlės
(Tų ginklų mirtinų ir niekad nenaudotų)
Penktoj eilutėj jam atėjo greitas galas.

Tavo sūnus -sukėlęs siaubą ir nuo siaubingos
Pabaigos numiręs- pasitarnavo ateinančiai žmonijai
Ir vardą palikimu gavo PYTHON olimpinės žaidynės.
Ąžuolo vainike, laimėtojo smilkinius papuoši,
Iki kol mitas drebančia ranka nuskins nuo lauro
Medžio, prie vandens atbėgusio, aikštingą poreikį

Mergystei, kol lekiantis Fėbas, krutinėje iki kaulo sulindusia strėle
Amūro, išjuokto ir veikei nugalėjusio, pridėjęs ausį prie skujos
Klausys kaip plakanti bėglė širdis jam, Dievui, meilėje atsako.