Aš gyvulys, laukinis žvėris,
Kuris gyventi katik pradėjo,
Aš dar naivus, labai nedrąsus,
Nes tik dabar regėti pradėjau...
Aš stebiu vyresnius,
Savo genties vilkus...
Man tenka paklusti jų norams,
Pamiršti savuosius jausmus,
Bei troškimus slaptus...
Jie mokė mane –
Kad turiu būt žiaurus...
Jie mokė mane luošint jausmus...
Mokė valdyti instinktus gilius...
Mokė plėšyt draugystės sparnus...
Aš nenorėjau!..
Nes tetroškau būti kilnus...
Bet vyresnieji laimėjo...
Laimėjo pavogę draugystės sapnus...
Limėjo paniekinę jauniklio slaptus troškimus...
Tapau aš šaltas, lyg miglotas lietus,
Lyg tuštybės vėjas tylus...
Bet net ir tada nebuvau aš žiaurus...
Buvau gyvulys, laukinis žvėris,
Išsaugojęs beprasmes, atimtos meilės viltis...
aga siaip parasypas per 10 min, per lirtuviu kalbos pamoka :) tad nesigalvoja ten, nesigalvoja !!!!!! Mano aukletoja tokia plepe tai iir blasko demesi :)
ghm, kokių kitokių minčių - tu čia dėl medžio ar dėl ko?:))
ok, jei rimtai, pirmas posm.:
Aš gyvulys, laukinis žvėris,
Kuris gyventi katik pradėjo,
Aš dar naivus, labai nedrąsus,
Nes tik dabar regėti pradėjau...
pats pasiziurek, kad 'pradėjo' surimuota su 'pradėjau' - tai neleistinas liapsusas;] antra, toks tiesioginis kalbėjimas apie save, savęs apibūdinimai visishkai neskamba. tuo labiau 'aš norėjau būti kilnus' - tai juokinga, kad ir koks šis jausmas tau atrodytų taurus;] toliau, savęs vadinimas jaunikliu - tozhe samoje:/. shiaip, kaip eil. sau, gal ir nieko, bet kai žiūri iš šalies - neblizga nei metaforom, nei kitais poezijos prieskoniais, plius neatidumas žodžiui ir tema.. na, nelabai nauja, tiesa;]