Broli

Saulė kyla, kilk ir tu,
Broli mano, šitaip mokė visus mus.
Kad tik samanas palikus,
Jau nė kvapo ten tavęs nebūt.

Tam pačiam danguj ir aš namus regiu,
Sesers akis ir motinos pasruvusias krauju.
Išmainiau ramybę jų į šitas kovas,
Bet, broli, juk ir tu tas pats.

Kelkis susimildamas prašau,
Juk žinai, jų kelis syk daugiau.
Ir pamiršim kur begimę,
Kai kankins mus už Tėvynę.

Nepaliksiu, broli, bent minty Tavęs,
Pavilksim šitą jungą.
Tik saulei keliant mes į kelią eikim,
Maldauju, broli, neprapulk.

Mintis dažnai peiliu subado,
Bet tikslas aiškus mūs.
Nuo raudono popieriaus pabėgus,
Turim juk kur kas daugiau prabūt.

Tėvas jau taip mokė sūnus,
Kad tik du šventi dalykai viso svieto mūs.
Tai Dievas ir Tėvynė,
Nes be jų kur tada jau mums?

Tik dėl jų tikiu viskuo,
Juk ne vienas, broli, ir tave turiu.
Nesvarbu, kad miškas kiek kitu vardu,
Mes keliaujam tuo pačiu keliu.


*
Nebegirdi jis daugiau manęs,
Atskyrė mus kulka niekingo,
Tik kraujas Žemėn įsigėręs,
Vis primins dėl ko kas rytą mudu kėlėm.

O motulei maldas už mus abu siunčiu,
Sese, nebeverk ir tu,
Tik tėve vis prašau,
Kad Dievo nepamirštum, kad ir kaip baisu.