Žydi

Aš žinau,
kad ieškojau atsakymų,
kelių,
pri (si) glaudimų -
miškuose, palapinėse,
miegmaišiuose,
kažkur palei skruostą,
rankom ieškojau,
širdim ir akim,
būrėjų kortose,
karoliukuose,
amuletuose -
vis paliesti,
ilgiau išlaikyti bandžiau,
maldas kalbėjau,
tylėjau paromis,
vilku virtau,
kaukiau ir staugiau,
už to kalno,
į kurį užkopus nebeliko jėgų.
Išlaukiau ten
daug sudėvėtų naktų,
kurias suglamžiau ir ištryniau,
kaip negaliojančias,
išmečiau -
nepasilikusi nei vienos,
kol galiausiai pradėjau gailėtis.
Grįžau, rausiausi šiukšliadėžėj,
vėl ir vėl gliaudžiau
jau išsakytus žodžius
ir tas šiukšles toliau tempiau su savim
į naujus namus, naujus gyvenimus,
kol vieną rytą ant žvarbaus stiklo,
pastebėjusi įskilimą -
taip visa norėjo ištrūkti -
pasileidau bėgti
per sušalusią žemę,
iki pat jos šerdies,
su vienu daigu rankose -
priklaupiau,
pasodinau
ir pažadėjau neišeiti.
Kažkur ant skruosto
jausdama, kaip ašara virsta lava -
degina, bet apšviečia,
o aš tik dabar susipažinau su savim -
kiek įskilusia, norėjusia ištrūkti,
o gal kaip tik susijungti su kitais kūnais
tuose miegmaišiuose,
kai ištiesiu sau ranką,
kaičiu arbatą,
dedu amuletus į dėžutę,
susikeliu koją ant kojos
ir dairaus -
kiek daug nematyta
čiurlena.
Lyg visą gyvenimą
iki šio
      - dabar -
būčiau žiūrėjusi per šiaudelį.
Gyja.
Prigyja.
Pavasaris
beldžiasi.
Skyla.
Žydi tu, -
staiga sako.


2020 12 27