Tamsiam kieme

Vakarėja. Viena, antra, trečia... septinta žvaigždutė danguje, oi ne, ten Venera. Šešios. Vienas, du, trys... keturiolika. Keturiolika langų, keturiolika akių sužiba name. Jos name. Name, kuriame gyvena ji. Penkiolika... Šaltas, medinis vaikėzų sulaužyto suoliuko pagalys nukreipia mintis ir aš pametu skaičių. Vienas, du, trys... Jos langas tamsus. Dvidešimt keturi, dvidešimt penki... Už kiekvieno lango kunkuliuoja savitas gyvenimas, už kiekvieno lango kažkas laukia, myli, barasi. Aš laukiu kitoje pusėje. Laukiu jos. Ji kaip visad praeis pro mane, net nežvilgtelėjusi į mano pusę, mikliai surinks kodą, po akimirkos jau sėdės virtuvėje, gurkšnos arbatą. Šiaip ne taip paskutiniu degtuku prisidegu cigaretę – dar viena švieselė tamsiame kieme. Gerai, kad jis tamsus. Galiu ramiai lūkuriuoti ant suoliuko, niekas manęs nepastebės. Nepastebės ir ji. Ji niekada nesidairo aplink. Išlipa iš naujutėlio automobilio ir šauna kaip raketa durų link. Įdomu, kokią arbatą ji geria vakarais? Ji net nenutuokia, kad kažkas kiekvieną vakarą laukia jos grįžtant, svajoja apie ją, sapnuoja... Dažnai sapnuoju mus abu taip sėdinčius virtuvėje. Praėjusi pro šalį bobutė su tuščiu kibiru pranašauja man dar vieną bėdą. Užsisvajojau, cigaretė nudegina pirštus – štai tau ir bobutė. Tolumoje dvi automobilio akys atsargiai, lyg katė link balandžio, sėlina kiemu, trumpam apšviečia mano veidą – turbūt atrodžiau labai išsigandęs – šviesos užgeso. Tai jos automobilis. Šiandien ji išlipa lėtai. Kodėl? Labai lėtai. Užtrenkia dureles ir eina. Eina link manęs? Iš netikėtumo pašoku, įsistebeiliju į jos veidą, plaukus. Uodžiu jos kvapą. Tą patį kvapą, kuris privertė mane prieš gerą pusmetį atsisukti parduotuvėje. Kaip ir tada, negaliu atitraukti nuo jos akių. Tik tądien parduotuvėje ji praėjo pro mane, o dabar... dabar štai stovi priešais ir žiūri tiesiai į akis. Daugiau nei pusę metų, kiekvieną dieną, sėdėdamas ant suolelio priešais jos langą laukiau šios akimirkos. O dabar stoviu kaip baslys ir nežinau, ką daryti. Sustoja laikas. Sukasi galva. Prarandu nuovoką ir neišlaikęs pusiausvyros susmunku ant suolelio. Ji lėtai atsega rankinę, išima iš jos kažką ir ištiesia ranką: „Paimkit. Tai jums“ – taria. Taria ir greitu žingsniu nuskuba laiptinės durų link. Kurį laiką sėdžiu praradęs amą. Ji davė man litą. Vieną metalinį litą. Žinoma, valgyti norisi, tačiau negi ji mano kad jos duotą pinigą išleisiu maistui ar cigaretėm? Nubraukiu netikėtą ašarą – senokai beverkiau. Nelaukiu kol sužibės mano žvaigždutė - šviesa jos virtuvės lange. Apsisuku ir patraukiu šiluminio punkto link – laikas miegoti. Rytoj anksti keltis – norint kažką naudingo rasti šiukšlių konteineryje ilgai nepamiegosi. Prie laiptinės stoviniuoja keli paaugliai. „Ė, tu, bomžas, varyk iš čia! “ – nuskamba ausyse žodžiai, kurie lyg šūvis priverčia krūptelti ir susigūžti.