I SCENA
C
„Transformacijos“
(“Simfonijos“)
1.
(Veiksmas vyksta trobelėje, esančioje medžio drevėje. Violončele groja Kompozitorius3)
(Į duris kažkas pasibeldžia)
Kompozitorius3 (mintyse); Tokiu paros metu. Kažkoks hmm... Netikėtas svečias. Ir, kai tik ''randu raktą'', vėl...
(Pasibeldžia antrą kartą)
Kompozitorius3: Gerbėjas ar vagis? Beje, aš ne koks tai buržua - tikrų tikriausias proletaras. Gal ir reikėtų įleist? Lauke šlapdriba. Žvarbiai drėgna.
(Pasibeldžia trečią kartą)
Kompozitorius3 (balsu); Luktelkite pusvalanduką. Repetuoju. Užrašinėju. Į pilkąsias smegenų ląsteles. O popieriaus neturiu net nusi...
(Pasibeldžia ketvirtą kartą)
Kompozitorius3; Gerai jau gerai - ateinu. Atrakinsiu duris. Kad ir antrą nakties (nustoja groti, atremia instrumentą, atsistoja, nužingsniuoja prie durų scenos gale - jas atrakina)
(Už durų, lauke, pasirodo Agnė Mikelėnaitė)
Agnė; Labukas, ar čia ne Shaggy Islo butas?
Kompozitorius3; Labas vakaras. Ar jau rytas. Na, žodžiu - laba. Ne - tai Ludwigo von Beethoveno butas. Jūs apsirikote.
Agnė: Aš... Matote, aš esu gerbėja...
Kompozitorius3; Beethoveno? Styginių kvartetas... Boso raktas...
Agnė: Operos artisto. Iš Vakarų Lietuvos.
Kompozitorius3; Koks Jūsų vardas?
Agnė: Agnė. O ką?
Kompozitorius3: Suprantate, Agne, Beethovenas operų beveik nerašė. Turiu Jus nuvilt. Jei ieškojote dainorėlio.
Agnė: Taigi, kad ieškojau. O jūs gal pažįstami? Artimi draugai?
Giminaičiai?
Kompozitorius3 (susiėmęs už galvos): Kad aš net neįsivaizduoju..
Agnė: Gal parodyti jo foto? Bus viskas aiškiau.
Kompozitorius3; Agne, Jūs gal verčiau užeikite į vidų. Toks darganotas sausis; tik šlapdriba ir lietus. Taip jau ištisi metai... Daugiausia - tai lietus. Amžinas ruduo...
Agnė; Ačiū, Maestro (Įeina pro duris. Kompozitorius3 jas uždaro ir užrakina) Pajūris. Kuršių nerija... Nėra čia žiemos. Absoliučiai.
Kompozitorius3 (padeda Agnei nusimauti paltą); Gal medetkų arbatėlės?
Agnė: Neatsisakyčiau, bet... Aš privalau jį rasti.
Kompozitorius3; Tai jau išeisite?
Agnė; Deja, taip. Reikia siekt savo pagrindinio tikslo. Atkakliai.
Kompozitorius3; Pritariu. Jei apsisprendėte - tada gero kelio. (padeda Agnei užsimauti paltą, ją palydi, atrakina duris)
Agnė: Norėjau tik... Smalsu... O koks Jūsų vardas?
Kompozitorius3 (vėl susiėmęs už galvos); Neatsimenu. Jau ilgai... Amnezija...
Agnė; Tik nereikia apsimetinėt! Čia tu!! Bet... Aš grįžtu namo - savais keliais! Su bailiais, melagiais, egoistais ir savižudžiais!!... Nenoriu gaišt savo brangaus laiko!!! (išbėga pro duris)
Scena „išsijungia“
„Įsijungia“ kita scena
2
(Poetas2 pabunda kaimo trobelėje. Savo lovoje. Vidurvasaris. Jau aušta. Tamsą keičia prieblanda. Už lango gieda gaidžiai, loja šunys, skamba bažnyčių varpai)
Poetas2; Mano brolis
O toks molis
Nemiega naktimis:
Sustojo jam širdis
Bet dešimt trys-
Bėda pėsčia tą vėplą pražudys
Kai svetima tau motina tėvynė
Dėl žarnos dirginimo plinta skausmas į krūtinę
Pasikviesčiau aš deivę Mildą
Bet ji tuoj pasiūlys „Dildo“
Kam man simfonijos?! Kam man sonatos?!
Esybė veržias romanso link!!
Kam polifonijos?! Verčiau - granatos!!!
Gausybė lanko lapnojant pink...
(Poetas 2 išsitraukia iš pažąsties rašiklį ir persirėžia sau gerklę. Netenka sąmonės)
2 „išsijungia''
1 „įsijungia“
(Veiksmas - vėl medinėje trobelėje)
3
Kompozitorius3 (snausdamas ant krėslo, netikėtai prabunda - išpiltas šalto prakaito. Pašoka šiek tiek į orą. Užkulisiuose ir toliau - šlapdriba. Vieno buto kambaryje kaip visada; šilti pasteliniai potėpiai, virš galvos - „naujausio mados šauksmo'' žibalinė lempa); Shaggy, brolau, mieliausias!... Kaip tu šitaip galėjai?!!... Viešpatie!!!... Iš manęs atėmei tokį artimą žmogų!!!... Už ką taip?!!!... Buvo tartum tėvas! Atstojo tėvą!... Ir kodėl tu palikai mane - jaunėlį?!!... Per anksti! Ne laiku! Nesąžininga!... Savižudybė - tai be galo, tai be krašto žema!!! Tačiau!... Manau, jaučiu, suprantu... Tu - anksčiau ar vėliau - būsi išganytas. (itin nuoširdžiai pradeda kalbėt poterius)
(Netikėtai vėl kažkas pasibeldžia į duris. Kompozitorius 3 pasižiūri į rankinį laikrodį)
Kompozitorius3; Hmm... Be dešimt keturios. Na... Tačiau ne vasara. Nejaugi ir manęs laukia brolio likimas? Aš taip dar noriu gyvent!
(Užkulisiuose, lauke, pasigirsta moteriškas balsas)
Anastasija Nemez: Islai, tučtuojau! Tempo tempo! Tau - naujutėlaitis klavesinas!
Kompozitorius3; Pala, nedrumskite man akių. Kalėdos jau senai praėjo. O santa klausais netikiu.
Anastasija Nemez: Aš - iš Baltarusijos. Gali mane vadint tiesiog „Nastia“. Apie tavąjį talentą sklando legendos. Patikėk manim. Šimtus kilometrų nuėjau... Basom kojom...
Kompozitorius3 (niūniuodamas, mintyse); „Kupalinka, Kupalinka/Ciomnaja nočka/Ciomnaja nočka/A dzie ž tvaja dočka? '' (balsu) Koks atkaklumas! Tai, sakai, klavesinas?... Kokia kaina?
Anastasija Nemez: Septyniolikto amžiaus pabaigos. O tau, nuo manęs, nemokamai.
(Kompozitorius3 vargais negalais nueina link durų. Jas atrakina)) Nastia puola Islui ant kaklo; jį stipriai apkabina. Abu atsiduria bute)
Nastia: Instrumentas! Nepamirškime jo! Antraip nuo šlapio sniego - visai išsiderins... Toks mažutėlis... Tu jį tikrai pamilsi! (abu įneša klavesiną iš lauko pro duris. Nastia jas uždaro bei užrakina)
Kompozitorius3 (atidžiai apžiūrinėja Nastią): Nastiuška... Esi nepaprasto, neišmatuojamo... Kosminio grožio!
Nastia; Aš- tavasis angelas sargas
Kompozitorius3; Taip taip - „baltoji gotė''
Nastia; Gotė?... Aj... Gal šiek tiek... Anksčiau - labiau. O dabar, svarbiausia, kad ne „juodoji gotė''. Argi ne taip?
Kompozitorius3: Tikrų tikriausia tiesa.
Nastia; Aš ieškojau mokytojo. O ir tavo balsas - pasakų pasaka.
Kompozitorius3; Kokio mokytojo?
Nastia; Būtent, tavęs. Bet, žinai ką?... Tu man esi daug daugiau nei mokytojas. Tu - mano svajonių vyras. Islai, mielasis, aš tave myliu. Noriu, trokštu, geidžiu būti kuo arčiau tavęs!
Kompozitorius: Kad tu žinotum, braškele, tu mano uogele!... Kiek daug šviesos tu man atnešei!
Nastia: Turiu, beje, vieną prašymą.
Kompozitorius3; Klausau, mergaite.
Nastia; Štai - klavesinas. O, sakyk, tu mėgsti Bachą?
Kompozitorius: Taip. Sakralinė muzika - be ribų. Ji gydo. Hipnotizuoja.
Nastia: Girdėjau, jog esi pianistas. Ar galėtum, asmeniškai man, ką nors pagroti iš „Prancūziškų siuitų'' rinkinio?
Kompozitorius3; Įmanoma, princese. Aš visas tavo!... (pasideda krėslą prie klavesino. Pradeda groti. Violončelė guli numesta ant grindų)
Nastia: Tai ir būk visas mano!!... Kūnu, dvasia, siela!!... Nors - kūnas... Manęs visiškai nedomina. Kad tu žinotum, kaip aš nekenčiu sekso!!!... Bet tavo „dūšelė“ - kaip vynas!!! (prisiartina prie Kompozitoriaus3, ir šiam, pernelyg „įsijautus į techniką“, stipriai dantimis įsisiurbia į jo sprandą; prededa gerti kraują... Kompozitorių3 ima apleist jėgos - jis susmunka ant klavesino klavišų, bet groja toliau..)
4.
(Shaggy Islas nubunda anglių šachtoje. Jis guli pririštas prie metalinės dėžės. Aplink jį vaikšto Basia Kaciupa - med. seselės apranga, trumpas ''miniakas“, blondinė, jos rankose švirkštas. Skamba Chopin fortepioninė kūryba)
Shaggy Islas (susijaudinęs): Stovi!!!... Stovėjo!!!... Stovės!!!... Dar niekad taip!!!... Tuoj apsišlapinsiu!!!... Basia!!!... Maldauju - duok įmerkt!!!
Basia (koketiškai): Čia tau... Priešnuodis - kad pabustum iš komos. Kad pasveiktum. Fetišas - pats geriausias vaistas! Tačiau - jokių kišimų!!
Kompozitorius3 (užkulisiuose): Koks „kaifas“... Transo būsenoje... Nastia, kai tu mane glamonėji - kaip dulkių siurblys... ''Draskyk mane dar saldžiau!! ''
(Skamba Bacho siuitos; susilieja su Šopeno „Koncerto fortepionui ir orkestrui e-moll/2 dalies'' muzikos garsais)
Shaggy Islas (Basiai); Maldauju, prieik arčiau!!! Auksinio lietaus!!!...
Iš giedro dangaus!!!...
Basia (prieina prie pat dėžės. Viena koja su batų kulniuku ima masažuot Shaggy Islui tarpukojį); Koks tu aistringas vyras! Seksualinis galiūnas!!... Bet ar ne per daug iš manęs tikiesi?!!! (aukštai iškėlusi savąją koją, smeigia Shaggy Islui į tarpukojį)
Shaggy Islas (vaitodamas iš skausmo): Neeee!!! Ką tu darai?!!! Kas aš tau?!!!
Basia: Tiesiog - neblogas draugas. Jesteš moim przyjacielem. O toks amoralus... Kada paskutinį kartą buvai bažnyčioje?! Išpažinties nueitum!!...
Nastia (užkulisiuose): Ислас, приезжай ко мне! Что-то у тебе случилось?!
Shaggy Islas (kankinamas spazmų): Kuriuo keliu?!!... Iš anglių šachtos - į medžio drevę!!!...
Kompozitorius3 (Shaggy Islui): Šiaurės rytų - 56-uoju laipsniu.
Basia (Shaggy Islui): Valstieti, ko tu man vis skambinėdavai?! Į mano telefoną!... Ach - mano pats didžiausias pageidavimas; susirask, pagaliau, merginą!!! Tik jau ne mane!! Pasvajok - praeis.
Nastia (Shaggy Islui): Ты со старом бабом начал!!!
Shaggy Islas (Nastiai) Прости меня! Forgive me, please, my real love!! Te extrano mucho!!!
Basia (nueina nuo Islo. Išsitraukia iš kišenės telefoną. Renka numerį. Shaggy Islui); Shaggy Islas, znasz - ja nie singlem. Ja zajęta. (Į telefono ragelį, išeidama iš scenos): Hejka, Pan Nowak, moj kochanie. Caluję.
Shaggy Islas (įtūžęs); Kurwaaaa!!! Kaip susimoviau!!! Žaliaakė ragana!!! Старая пиз..!!!
(už scenos pasigirsta šūviai)
Kompozitorius3 (užkulisiuose, nustoja groti. Nastiai); Nastia!!!... (Poetui1) Ei tu, sugrįžk!!! Menkysta!!!
Poetas1 (užkulisiuose, Kompozitoriui3); Figaro ten
Figaro šen
Čia svarbiausia - libretas
Kai tavo rankose korsetas
Baltaplaukės „malafkės“
Beje, o kur tavo plafkės?
(pasigirsta vienas šūvis)
Į sceną „Šachta“ įbėga Poetas 2 ir Liga Saulaja
Liga Saulaja (Poetui2) Aš ištekėjusi! Tu ką, nežinojai?! Paleisk mane, dėl Dievo meilės!!... ''Mums nelemta būti drauge... Mums tike lemta būti būti... '' Pačiais geriausiais draugais. Best friends, only!
Poetas2 (Saulajai); Mieloji mano, būsiu su tavim
Išauš juk rytas su nauja viltim
Kai uostuose išplauks visi laivai...
Liga Saulaja (Poetui2); Mes - tik kolegos! Mes bendradarbiai... Sugebėk tu man - taip nejausti ribų!!
Shaggy Islas (Saulajai ir Poetui2: Net ir šalčiausia meilė... Šiltesnė už karščiausią draugystę... Ne chemija, bet ir ne platonizmas. Ach, Visatos Apvaizda, kokia gaivališkai tyra Frideriko Šopeno muziką! (skamba noktiurnas cis-moll)
Poetas2 (Saulajai): Vidudienio saulės geltonyj - pasaulis sukasi po kojų
Akis melsvasias glosčiau - tikiu, jog aš iš tų herojų!
Dama Saulaja, - mes galim pradėti!
Ir užmarščiai tašką padėti.
Liga Saulaja (Poetui2); Pamiršk mane - aš jau ne tavo! Prisiekiau prieš Dievą; bažnyčioje, prie altoriaus, Mielas poete, kartoju - likime, tiesiog, - brolis ir sesuo. Ką, nejaugi taip sunku? Tai labai paprasta.
Shaggy Islas (Saulajai) Cūka cūka cūka!!!
(Į sceną įsiveržia Poetas1)
Poetas 1: ''Dievs sveti Latviju
Mūs' dargo tėviju... ''
(Poetui2); Lietuviešu, - palik mano žmoną ramybėje!!
Jei ne - pražūsi mano rūstybėje!!!
Nuo galvas dziedatajs -
Esi nevykėlis
Ir dar iškrypėlis.
Nesirimuoja, bet...
Aš tave užmušiu!!!
Liga Saulaja (Poetui1): Šitaip!!!... Nereikia!!!... Nebūtina!!!... Taikos!!!... (pradeda verkti)
(Poetas 1 nepaiso žmonos maldavimų. Priėjęs arčiau Poeto2, smogia jam kelis kartus į veidą. Poetas2 krinta ant žemės negyvas)
Liga Saulaja (apimta begalinės panikos): Aš tuojau išprotėsiu!!! (apsipylusi ašaromis, išbėga į žiūrovų salę)
(Iš tos pačios žiūrovų salės į sceną įbėga Kompozitorius3)
Poetas 1 (kiek sutrikęs, Kompozitoriui3); Bet juk aš iššoviau-
Tave nušoviau.
Pergalė - mano rankose... Bet, kas vyksta šiuo metu-
Tai paranormalu!...
Jis priekabiavo prie mano žmonos
Kaip aš turėjau pasielgt?!! - Kaip tikras vyras!!!
Kompozitorius3 (Poetui1); Nužudei mano brolį - lauk atsako!!! Vėl prastai rimuoji - prasidėjo... Likimo ženklas! Ypač tau!! Вон iš horizonto, Livonijos kalavijuoti!!! (Poetas1 išsitraukia revolverį, tačiau tada jo pilvą perskrodžia Kompozitoriaus3 paleistas aštrus ilgas peilis. Vėliau Kompozitorius3 pribėga prie dar gyvo Poeto1. Ištraukia peilį iš jo žarnyno... Tada - daugybe dūrių mirtinai subado Poetą1. Šachtoje ima tekėti „kraujo upė“.
Kompozitorius3 (Shaggy Islui): Brolyti, žinai ką?... Jei atvirai - man nebeliko daug gyvent. Susimildamas... Kiek dar būsi šioje planetoje... Daryk tik gerus darbus. Aš išeisiu - už metų; o gal ir tiek nereikės... Įprasmink pasaulį - kol dar kvėpuoji. Esu tau be galo dėkingas (atriša Shaggy Islą) Iki. (kosėdamas ir svirduliuodamas, išeidamas iš scenos) Mano Nastia! Aš jau pakeliui... Į tave, dėl tavęs, tau! Pakeliui namo!! Oooo!!!...
5.
(Tamsa. Audio. Meditacinė muzika)
Anastasija Nemez; Bet kiek daug laiko praėjo... Net ir čia - tas jaučiasi.
Shaggy Islas: Nieko. Tai tik paprasčiausia aritmetika. Tūkstantis metų - kaip šimtmetis; 100x10. Kasdien - į mokyklą. Taip lengva, kai išleidžią iš „Ledo rūmų“ ir tada visa egzistencija - dar niekad nepatirtos pamokos.
Anastasija Nemez: Chi chi chi... Mes jau klasiokai. Tik nežinau, kur mes keliausime, kai baigsime 1112 klasę?
Shaggy Islas: Įtariu, jog atgal į Žemę. O gal ir į kitas beribės Visatos planetas... Kolkas, gal nesukime sau galvos. Kai ateis tas metas - manau, mokytojai, mus informuos.
Anastasija Nemez: Vėl turėsime sugrįžt į tą šiurkščią materiją? Į tuos kūnus? Tik jau nebe į tuos?... Nors... Gal... Apkabink mane. Ir pabučiuok į lūpas. Saldžiai. Mano vieninteli, Shaggy Islai. Myliu.
Pasakotoja: AL FINE