Gal galėtumėt patylėti?
Aš juk jūsų dar nieko neklausiau.
Kaip prieš svarbų renginį pasiruošusi -
išdidi ir ką tik nusipraususi.
Gal galėčiau užtverti kelią
tam gebėjimui vėl viską imti į širdį,
kai pasaulis garsiai rėkia,
aš vis tiek žinau - mano tylų balsą girdi.
Gal galėtumėt nebeskambinti -
jūs ir taip jau per daug prikalbėjote,
kai ėjau per tą juodą skersgatvį,
o jūs niekad taip ir nepalydėjote.
Gal galėtumėt nebeliesti delno -
ten namai ne kiekvieno rankai,
jūs savom kažką stipriai purtote,
kol maniškės sudėtos maldai.
Toks tad skirtumas tarp bebėgančių kadrų -
užsimerksiu, iškvėpuosiu, grįšiu,
vieną dieną duris atvėrusi,
kitą dieną - natom iškrisiu.
Ir melodija nuvilnys laiptinėj -
jos bemaž nieks taip ir negirdėjo,
vos tik ištrūkau į gatvę -
pajuntu - širdis vėl gyva,
prašė, grūmėsi ir - pagaliau - laimėjo.
2020 12 11 Loftas, namai.


Justea






