Apsiribojimai

Prieš užmingant pučiame stiklą
stiklas tįsta nuo vėjo pusės



×××





pūstelėjus gūsiui į langą numeris
dvylika man paskambino
nebyli skulptūra – viena iš dvylikos

toje vietoje niekada nebuvo kavinukės
bet dabar garuoja kavinukas

...

nors dažniausiai turiu ką pasakyti
bet žinau – aš per daug kalbu
nors ne į telefoną bet lyg juo
lyg telefonu

dažniausiai be žodžių
kaip tas ešerys po stiklo gaubtu

...

jei žodį prie žodžio vertum kaip vėrinį
pamatytum pasaulį kurį ne kūrėjas
bet tu pats savo žodžiais sutvėrei

aš jo bijau truputį ir kartais
net ne truputį o labai bijau
bijau jo savasties šito savyje
iš savęs pasaulio sukurto

kartais jis man atrodo
truputį mankurtiškas

kaip šunų lenktynėse
kuriose laimi ne kurtai
ne bėgantys šunys
ir net ne tas kas muša būgną

bet tas kuris užsako muziką

...

apsiribosiu

...

apsiribosiu saldžialiežuvyste
apsiribosiu raudonąja knyga
ir tuo kas nesaugomas turi
išnykti

...

apsiribosiu pasalūniška šviesa
žemiškų smaragdų

...

apsiribosiu išprotėjusių obelų sodais
jų vaisių kritimu į bedugnę

...

apsiribosiu žuvimis kurios skabo jūržoles

...

apsiribosiu paveikslais klastotėmis
iš jų sklindančiu šalčiu ir šalna
ties slenksčiu

apsiribosiu paukščių klyksmu
pamačiusių išblukusią burę
jų iškalbinga kalba

ir odisėjo pažadais penelopei

...

apsiribosiu krumpliais beldimu į
avilį ir į ledą

naivumui mano nėra galo
apsiribosiu sapno draiskanom
ir daug žadančiom iliuzijom
kurios kiekvieną tamsią naktį
ties pat paširdžiais plevena

kai šalčio bičių sugeltas
imsiu kaip ta upė garuoti
aš būsiu eteris ir vanduo
garuojantis

kas žino gal tai kas jau
bus įvykę įvyks netuščiai

nes buvau ne toks ir gobšus
kurdamas siužetus
aš save apribojau