***

Aš noriu miego,
padainuok man lopšinę...
Ant medžių šakų balti trupiniai sniego
ir rymo upeliai dar nepatvinę...

O danguje užšalęs debesis
pakibęs žiūri pro baltai išpaišytą langą.
Staiga pabėga per nuoga lanka
seniai kankinęs liūdesys...

Bet ilgesys šaltais pirštukais
vis bando pakutent blankiai rusenančias žarijas.
Tačiau iškart pranyksta savyje,
kai pasijunta esąs karštam glėbyje...

Ne, aš nenoriu miego,
ir nedainuoki man lopšinės...
Jau rieda ašaros kamienais sidabrinės
ir skrenda paukštis virš gyvybės sodo.