Įprastas rytas

Buvo dar ankstus rytas, visame kūne jautėsi mieguistumas ir tinginystė. Miglė krykštavo, kaip visada, bėgiodama ratukus aplink mane – ji tokia judri...
Šį ryt iš saldaus sapno pažadino aštrus barkštelėjimas į langą. Atsimerkiau – prieblanda, kas trukdo mano brangų miegą? Ir tada atsiminiau, kad vakar Miglei pažadėjau su ja pabėgioti ryte. Tą akimirką prakeikiau save šimtą kartų, tačiau akmenukas dar kartą barkštelėjo į stiklą ir teko skubiai keltis, tiksliau ropštis iš lovos, apsvaigusiai ir neatsibudusiai belakstant trankytis į nematomus baldų kampus.
Ir pagaliau mes čia – pamiškėje, tuoj pradėsime ratuką, ganėtinai ilgą, pro miškelį,  takeliu iki vienuolyno ir tada jau lieka trumpiausias kelias iki stotelės. Taip visada darydavau, tik vakarais. Nes ryte keltis man kančia.
Miglė nenustojo džiaugtis.
-Koks gražus rytas, koks gaivus oras! – be perstojo klykčiojo ir šypsojo savo perliniais dantimis. Visuomet buvo graži Visada ryškiai apsirengusi ir geros nuotaikos.. Ir labai jau linksma, tai ne aš – paniurėlė. O aš? Juoda spalva, apsiblausę lietuviškos žydros akys ir pilki plaukai.
-Bėgam! – nerimo ji, negalėdama sulaukti, kol prieisime miško takelį.
Liepiau jai ramintis, nes kitaip eisiu namo. Ji nutilo, tačiau neilgam. Neilgai trukus pamatė kažkokią nuostabią gėlytę ir ėmė čiauškėti lyg nenuorama vaikas, radęs naują žaisliuką.
Tačiau man nebuvo taip linksma, kažkoks sunkiai paaiškinamas nerimas spaudė krūtinę. Nieko blogo nenujaučiau, tačiau ir linksma nebuvo.
Ir tada aš pamačiau kažką proskynoje tarp medžių. Tai buvo juodas daiktas, kuris vis keitė savo formą, tarsi kažkokia tąsi masė. Kūną užplūdo keisti jausmai – tarsi juo bėgiotų pulkas skruzdėlyčių. Apėmė nepaaiškinama baimė, tačiau jaučiau ir smalsumą.
Miglė keistai pažvelgė į mane:
-Ko sustojai? – paklausė irgi sunerimusi.
Parodžiau jai pirštu tarp medžių. Miglė nusijuokė.
-Nieko nematau, tik apsamanojusį kelmą, - su palengvėjimu atsiduso. Aš mačiau ne kelmą, o kažką juoda ir nepaisydama draugės protestų nuskubėjau artyn.
Prieš mane žiojėjo juoda duobė, matyt šviežiai iškasta, ji dar kvepėjo šviežia žeme ir sliekais. Esate kada uostę slieką? Jis kvepia juodžemiu, samanomis, supuvusiais rudeniniais lapais ir lietumi. Pabandykit kada pauostyt, tik atsargiai, nes galima ir apsvaigti. Taigi, taip kvepėjo ir ta duobė.
Miglės veidas pasikeitė, išbalo. Ji atrodė  kaip drobė. O aš toje kiaurymėje mačiau vaivorykštinius spindulius, stebuklingą švieselių mirgėjimą. Viskas mainėsi kas akimirką, atrodo pamačiau savo senelį įsikandusį pypkę, kitoje rankoje belaikantį tabako dėžutę. Diedukas gudriai pasikasė ūsus, kaip tik jis vienas mokėdavo. Tada atrodydavo kaip patenkintas katinas, nors iš tikrųjų jau ilgus metus jį kamavo astmos priepuoliai.
Atvaizdas išnyko ir į akis pažiro spalvotos linijos, kaip kaspinai apsivydamos tinklainės skaidulas ir užliedamos smegenis dar keistesniais vaizdiniais. Jie buvo susilieję, neaiškūs ir aš priklaupiau prie duobės, kad geriau suprasčiau.
Miglė ėmė prašyti manęs, jog pasitraukčiau.
-Aš bijau, - ji sakė. – einam namo, nebebėgam kroso. Prašau, einam iš čia.
Jos balsas buvo nuslopintas rūko, kuris dabar tvyrojo mano mintyse. Manyje siautėjo spalvota pūga. Jaučiau meilę, neapykantą. Girdėjau, kaip mano tėvas man sako – „mūsų dukra tikra keistuolė“. Tik tėvo nemačiau, nes jį dengė kažkokie žali maurai, jie juosė jo kaktą ir kaklą. Ištiesiau rankas, norėdama nuimti tuos maurus, tik kad jie buvo prilipę.
Miglė klykė atrodo už kilometro, nors stovėjo čia pat:
-Klausyk, aš einu, aš nebūsiu čia, einam kartu....
Inkštė, kaip šunytis, tačiau man buvo vis vien. Medžių viršūnėse sukarksėjo varnų pulkelis. Lengvai atsidususi aš pagaliau išsilaisvinau. Nuo Miglės, nuo miesto, nuo varnų.... nuo tėvų ir mažaraščio brolio kuris kiekvieną rytą birbina savo suklerusį motociklą.
Aš nukritau žemyn, tiesiai į duobę.


Per langą pamačiau atbėgančią dukros draugę Miglę. Ji buvo visa apsiašarojusi ir persigandusi.
Atidariau duris nelaukdama skambučio.
-Teta, jūsų Laura nukrito miške ant tako ir nebejuda. Nekvėpuoja... Man atrodo ji mirė!

---