Puota

Žvelgiau į parką tokį tuščią
Kur tik kraujuojanti aušra
Nejaugi nieko nebebus čia
O gal nebuvo ir nėra

Fontanas čia netryško niekad
Ir neklegėjo čia vaikai
Kodėl visi mane paliekat
Mąsčiau vienatvėje ilgai

Nors parko liepai galvą puošia
Šalnos sidabro tiara
Šerkšnoti medžiai atsilošia
Savus turtus kurių nėra

Kur drebantis karalius gilių
Laimėt nemato priežasčių
O kaip aš šitą parką myliu
O kaip stipriai jo nekenčiu

Sidabro amžių vėjai žaidę
Išties rankas sidabrines
Po to nagais kiekvieną raidę
Bandys išplėšti iš manęs

Ir viską kas man buvo duota
Į kitą šalį nusineš
Į ledo karalienės puotą
Kuri nepakvietė manęs

Bet aš vis tiek į ją ateisiu
Ilgiau vienatvėj negaliu
Atnešiu saują savo vaišių –
Lede įšalusių gėlių

Galėsiu pasakot ir girtis
Kad aš ir pats buvau puotoj
Nuo vyno ir midaus apgirtęs
Ir nesvarbu kas bus rytoj

Dabar regiu padangę plačią
Kur angelai pilnais krepšiais
Mane įleido tarsi svečią
Kuris iš ten nebeišeis