Mergiotė

Jis sėdėjo prieš ją ir be jokio gėdos jausmo godžiai rijo akimis, kaip mamos keptą obuolių pyragą, žiūrėjo į trumpučius suitaršiusius šokolado spalvos plaukus, stebėjo paslaptingas žalias akutes ir... stengėsi nematyti skruostu riedančių ašarų. Kodėl?.. Juk viskas pasikeitė!
- Klausyk, aš... - jis pradėjo, bet taip ir nepabaigė, su nauju oro gūsiu staiga užuodęs jos gležnučio kūnelio kvapą, sumišusį su alkoholio tvaiku.
Atrodė, kad viskas buvo taip seniai! Prieš kokį tūkstantį metų... Kai jie lakstė po parką, vaikė balandžius... Ir vogė ledus iš to seno ledų pardavėjo. Bet ne todėl, kad jie neturėjo pinigų, o todėl, kad "karaliams nereikia nieko pirkti. Jie gali bet kada pasiimti ko nori". Ji visada taip sakydavo...
- Aš nenorėjau... - pratarė, bet žodžiai strigo gerklėje. Ne paslaptis, jis niekada nemokėjo meluoti.
O ji susigūžusi sėdėjo kampe ir springo ašaromis. Bet nieko nesakė...
- Aš neturėjau kito pasirinkimo... Robertas jau seniai buvo tave nusižiūrėjus. - teisinosi. - Tu gi žinai... Jis man moka pinigus... Aš neturėjau kito pasirinkimo...
Už durų buvo didžiulis triukšmas! Bet ji nieko negirdėjo... Lingavo apsikabinusi nuogas savo kojas ir taip smarkiai prikando lūpą, kad net ištryško mažas kraujo lašelis. Kraujavo ir jos širdis...
- Neskaičiuok debesėlių! Žiūrėk kas po kojom, nes pargriūsi... - įspėdavo ją mama, kai ji buvo dar maža žiopliukė.
Tik atrodo, kad tokia žiopliukė liko iki šiol... Ji jautė, kad per savo neatsargumą įkrito į tokią duobę, iš kurios vargu ar pati beišsikapstys...
Prasivėrė durys ir pasigirdo storas įsakmus balsas:
- Vaikine, tave kviečia Robertas. O mergiotė tegul nešdinasi...