Deimantinė žvaigždė

(sveiki, man patinka tai ka jus darote, todel nusprendziau ir as papildyti fantastikos skyreli kazkada rashytu kurineliu)

--------------------------------------------------------------------------------

Trojanas: Kompiuterinio viruso tipas;
Šipučkė: pigus mažas garsiakalbis;
Baneris: Reklaminė nuoroda;
Hakeris: Kompiuterių įsilaužėlis;
Meet'as: Žmonių, bendraujančių internete, susitikimas;
WWC: Whole World Chat - IRC atmaina;
SCL: Standard Coding Language - standartinė programavimo kalba;
LCD: Skystų kristalų monitorius;

--------------------------------------------------------------------------------

    Atsargiai nusliūkinu į atokiausią "Naujojo amžiaus" kavinės kampą. Kurį laiką stebiu, kaip salę varsto metalinių atspalvių šešėliai, taip madingi šiais metais. Užsidedu "New Vision" skaitmeninius akinius. Jaučiu, kaip akinių rėmelių galai priglunda prie ausų, atitverdami nuo išorinio pasaulio garsų. Prisitraukiu arčiau sensorinę plokštelę ir pažvelgiu į iki kaulo pažystamą "Second world" operacinę sistemą.
    Prieš akis mirksi visą amžių nesikeičiantis "login:" langas. "Sa"- pradedu rašyti. Ne, taip negerai, nuo šiol turiu būti atsargesnis. Greitai nutrinu šias raides, bus gerai ir "anonymous". Pirštai greitai laksto nutrinta plokštele kurdami jiems labai gerai pažystamą žodį. Dar pora judesių, ir šis langas nuplaukia tolyn atidarydamas anoniminiams vartotojams skirtą svetainę.
    Aplinkui nedidelį darbinį langą mirksi baneriai, išnaudodami visus jiems skirtus milijonus spalvų. O visų ryškiausiai, atskirame rėmelyje, spindi deimantinė žvaigždė. Staigiai nuplešiu akinius ir nejučiomis pradedu apžiūrinėti kavinę. Jaučiu kaip išpila šaltas prakaitas. Norisi atsistoti ir bėgti kuo toliau. Visgi tas kavinės spalvų chaosas savotiškai ramina.
    Vėl užsidedu akinius. Sengiuosi nepastebėti to nelemto banerio. Tačiau šį kartą man jau smalsu, žvaigždė masina, traukia savo nežemišku spindėjimu. "Na, paskutinį kartą" tariu spusteldamas po žvaigžde mirksintį užrašą - "Naujasis Bankas - tavo bankas".
    "Patikėkite savo indėlius mums. ČIA jie tikrai saugūs. Aštuoniasdešimt procentų bankų ir jų klientų nukentėjo nuo hakerių išpuolių, bet čia TIKRAI SAUGU. Dar niekas neįsilaužė ir neįsilauš į "deimantinės žvaigždės" sistemą. Jei kas įrodys priešingai, gaus MILIJONĄ dolerių. Naujas Bankas - Saugus bankas" - dega konkursą skelbiantis užrašas, o apačioje nelygiai sudėliotais skaičiais skaitliukas skelbia: "Bandė: 486 hakeriai". Paniekinamai šypteliu, kresteliu galvą ir užverčiu "deimantinės žvaigždės" konkurso puslapį. Argi galėjo kitaip būti!?

    Aš neieškojau tavęs, Deimantine žvaigžde, neieškojau tavęs, Deimante. Tai tu mane suradai, o aš pats įsipainiojau kaip ši zyzianti musė voro tinkle. Tik tu žinojai ko nori. Nejaugi iš anksto viską taip suplanavai?
    Na, kodėl tu atėjai į tą "meet'ą"? Ir kodėl aš, taip nedažnai besilankantis tokiuose renginiuose, atsidūriau tame naktiniame klube? Nejau tada žinojai kuo aš domiuosi? Nejau tik pamčiusi supratai, jog aš tau padėsiu, viską dėl tavęs padarysiu? Nejau?
    Vėlei nusiimu akinius, atsilenkiu, tiesiog sudrimbu minkštoje kėdėje. Kaip keista, visi barai tokie panašūs. Kiekvienas stengiasi kuo nors išsiskirti, o vis tiek jie tokie panašūs. Ir tada sėdėjau lygiai tokioje pačioje pozoje, tokiame pat bare, tolimiausiame kampelyje, atsiskyręs nuo likusio pasaulio, kai užkalbinai mane. Aš irgi jau pažinojau tave. Visas WWC buvo pilnas tavęs. Niekas taip nenorėjo Naujojo Banko "deimantinės žvaigždės", kaip tu. Nesakyk, juk todėl tave ir praminė Deimantine žvaigžde, nesakyk, kad dėl tikro vardo.

    Nusišypsau, užsimerkiu, norėdamas geriau prisiminti tą vakarą. O juk buvai visai paprastutė mergaičiukė. Šviesus juostuotas golfas, juodi džinsai, ilgi, garbanoti, ant pečių krintantys plaukai, skvarbios žalios akys truputį nuleistais vokais, strazdanos pabrėžiančios jauną veidelį. Nejau iš tikrųjų tai buvai tu - Deimantinė žvaigždė? Nejau Deimantinė žvaigždė galėjo būti tokia paprasta ir nuostabi?
    Nepamenu, ką tada man kalbėjai. Tiesiog sėdėjau ir stebėjausi tavo jausmingumu, pomėgių gausa, erudicija, tavo… Stebėjausi, kaip mergina gali tiek žinoti apie kompiuterius, internetą, kaip apskritai merginai gali patikti tokie dalykai… Galbūt tada ir sužinojai, jog studijuoju programinės įrangos katedroje, tyrinėju duomenų apsaugos metodus. Galbūt viską jau žinojai. Keista, jog tai mane vis dar jaudina…

    Įsitaisau patogiau, vėlei pasineriu į "Second World" aplinką. Prisijungiu prie savo laiškadėžės. Deja, naujų laiškų nėra. Noriu išjungti, bet žvilgsnis dar kartą užkliūva ant seno, neištrinto Deimantės laiško. "Mio Solo (Mano Sauliau;)",- rašė ji,- "Ateik pas mane, pažadu, gerai praleisim laiką!"
    Ir aš nuėjau. Ne, nubėgau. Atrodo, visą gyvenimą laukiau šio kvietimo. O gal reikėjo jau tada pagalvoti? Gal ir galvojau, bet ne apie tai ką reikėjo. Viskas ką tada sugalvojau - tai pora dirbtinių gėlių su tarp jų įmesta "šipučke", kuri kas valanda surikdavo: "Žvaigžduuteeee!!!". Pats suprogramavau. Labai didžiavausi ir tikėjausi jog patiks. Ir neklydau. O gal? Argi įmanoma taip pažinti Deimantę?
    Ji gyveno nedideliame, bet jaukiame vieno kambario bute. Paprastas, neįmantriai mediniais baldais apstatytas kambarys kažkaip nesiderino su dideliu 17 colių LCD monitoriumi ir priešingame kampe stovinčiu stereovizoriumi.
    Nežinau, kodėl mes žaidėme "New Quake stories" ir "Heroes of CyberWorld". Keistas laisvalaikio praleidimas. Šiaip retai žaidžiu tokius žaidimus, bet dabar patiko. Jie tikriausiai taip mus ir suartino. O paskui atsigulę ant sofos žiūrėjome "Gruobuonis 4". Tu padėjusi galvą man ant rankos be perstojo plepėjai, klausinėjai manęs apie kodavimo algoritmus, o aš, laimingas kaip vaikas gyriausi savo žiniomis ir svajojau, kad šios akimirkos nesibaigtų…
    Lyg juokais užsiminei tada ir apie "Deimantinės žvaigždės" konkursą. "Nieko neišeis, reikia surasti slaptažodžių failą dideliame Naujojo Banko tinkle. Tame faile, kuriame yra tūkstančių klientų slaptažodžiai, reikia lokalizuoti konkurso slaptažodį, o paskui jį atkoduoti, kas yra praktiškai neįmanoma." - tyliai šnibždėjau nenorėdamas numalšinti tavo įkvėpimą.
    Bet veltui šnibždėjau, nes slaptažodžių failą tikriausiai jau buvai radusi. Ir pati slaptažodį gal buvai aptikusi, žinodama, jog konkursui skirtas slaptažodis turi būti pats didžiausias. Bet, buvo likusi vienintelė smulkmena - jį reikėjo atkoduoti, ir tam tau prireikė manęs…

    Išsikviečiu SCL kalbos redaktorių. Sunkiai rezgasi pirmos komandos. "Ir kam visa tai ?",- neiškentęs užrašau komentarą. Nusiraminu, užrašytas komentaras rodos nuslopina panašias mintis. Tiesiog pasyviai stebiu, kaip patys pirštai bėgioja plokštele sudarydami komandas, iš komandų ištisus sakinius, o iš jų procedūras. Saldus kerštas, ir pirštai pradeda dar greičiau rinkti programą.
    "Connect as anonymous with password "Deimantinė žvaigždė neužges niekada""- neįmantrus SCL sakinys sukelia piktdžiugišką šypseną. Taip, ilgai jums neužges Deimantinė žvaigždė.

    O aš tą kart maniau, jog slaptažodžių failą suradai norėdama vėl mane pasikviesti į svečius. Atlaidžiai šypsodamasis, tarsi tėvas vaikui sakydamas: "Na klydau aš, klydau!", vėl įžengiau į jos namus. "Nuo šiol tavimi tikėsiu, nesvarbu, ką tu sakysi, tu šaunuolė",- tariau, kol ji įjunginėjo kompiuterį, o akimirką patylėjęs pridūriau: "Ir viską dėl tavęs padarysiu."
    "Viską, viską!?",- netikėtai atsigręžė ji, akirmirką peržvelgė savo giliomis vaikiškomis akimis, greitai pabučiavo į lūpas ir apsisukusi nubėgo į virtuvę užkaisti kavos.
    "Ką tik paprašysi",- tariau žvelgdamas įkandin, ir jau tada neaiškiai jutau, ko ji manęs paprašys.
    "Bet juk negaliu iš oro tau atkoduoti šį slaptažodį! Reikia kokių nors lyginamųjų duomenų. Būtų gerai, kad turėčiau bent vieną užkoduotą ir atkoduotą slaptažodį, tuomet galėčiau ieškoti sąryšio, galėčiau sužinoti, pagal kokį algoritmą koduojamas slaptažodis, nors ir tai negarantuoju.",- veltui bandžiau atsikratyti šios užduoties.
    "O mes tokius duomenis tuoj turėsim, mano hakeri!",- tada tarė ji, apsikabinusi mane per liemenį.
    "Kokiu būdu?", - kone pašokau,- "Tu juk ne stebukladarė ar Naujojo Banko šefo dukra!!?"
    "Tai padarysi tu. Atsidarysi banke savo saskaitą ir gausi slaptažodį. O atsidarysi pačioje darbo pabaigoje, kad būtum tik vienas, na dar gal pora atsitiktinių klientų. Tuomet nusikopijuosiu slaptažodžių failą, kuriame bus ir tavo koduotas slaptažodis. Sulyginę failus jį ir atrasime.",- ji tiesiog netvėrė džiaugsmu stebėdama mano sumišimą. Argi ji ne stebukladarė? O prie žvakės šviesos atrodė kaip tikrų tikriausia pasakų fėja.

    "Format drive all with password "Nauja Tvarka"",- seka nauja SCL direktyva. Štai nuo šito jūs, išperos, kentėsit daugiausiai. Ištyrinėjau tą jų "Deimantinės žvaigždės" tinklą. Turbūt, kaip ir daugelis bankų šis irgi plauna pinigus, žiauriai plauna. Šis slaptažodis ekonominės policijos atvejui. Tik jo dėka antivirusinės programos leis suformatuoti diskus su visa banko informacija. Darbuotojai galės viską atstatyti iš popierinių dokumentų, bet tai bus milžiniškas darbas ir jis bankui daug kainuos. Daug daugiau nei konkurso prizas…
    Jau tada įtariau, jog kažkas ne taip. Operacija "slaptažodis" praėjo gana sėkmingai ir aš galėjau pradėti tyrimus. Visgi slaptažodį pavyko atkoduoti palyginti paprastai, nors prie jo prasėdėjau beveik savaitę. O pavyko atkoduoti vien todėl, jog kodavimui buvo naudojamas vienas standartinių šifravimo algoritmų, o pats slaptažodis buvo labai paprastas.
    "Atvažiuoju, niekur neik, atvažiuoju!",- lyg pamišęs šaukiau į telefono ragelį,-"mes tai padarėm!". Greitai užsimečiau striukę, įšokau į taksi. Nubildėjau tuo senu trantu purvinomis miesto gatvėmis. Jau buvo vėlus vakaras ir švietė žvaigždės, savo romantiškumu taip nepritinkančios prie nūdienos pasaulio.
    Greitai, šuoliais užlėkiau į šeštą aukštą, kur besišypsodama laukė Deimantė.
    "Deimantinė žvaigždė neužges niekada",- atgavęs kvapą sušnibždėjau į ausį.
    "Tu tai padarei! Aš visada žinojau, jog tik tu tai gali!"- Ji tiesiog netvėrė savame kailyje.
    "Visada visada?",- įsiterpiau,-"pagaliau tu suradai savo deimantinę žvaigždę"
    "Ne, aš suradau visą deimantą",- nusišypsojo Deimantė.
    "Na, tai reik atšvęsti!",- nutraukiau netikėtai stojusią tylą,- "einu nupirksiu šampano, o tu išbandyk slaptažodį.

    "Display message "Nuo Deimantinės Žvaigždės"",- vedu paskutines programos eilutes ir nejučia susimąstau. Juk aš čia niekuo dėtas. Juk nenorėjau laimėti to kunkurso. Mintys sustoja, nebesusigaudau kaip turėčiau pasielgti.
    Užtrukau gerą pusvalandį, kol pagaliau gavau šampano ir sausainių. Tekinas bėgau atgal, o prieš akis šypsojosi Deimantė, manoji Deimantinė žvaigždė. Bėgau, lėkiau lyg ant sparnų. Pagaliau pasiekiau namą, užlipau į trečią aukštą, pakėliau galvą ir tik dabar pamačiau juos, kaukėtus, juodais apsiaustais.
      "Ka…."- nespėjau ištarti klausimo, kai pajutęs smūgį į galvą nugrimzdau į nebūtį.
    Atsipeikėjau po kelių minučių. Svaigstančia galva užlipau į šeštą aukštą, įslinkau į kambarį. Ten gulėjo ji, galva užsikniaubusi ant klaviatūros, o ekrane mirksėjo pranešimas: "SVEIKINAME!!! Jūs nugalėjote Deimantinės žvaigždės konkursą. Niekur neišeikite, laukite SIURPRIZO!!!".
    Kažkodėl pasidarė labai bloga…

    "Activate after logoff",- surenku paskutinę komandą ir nusiunčiu trojaną į Naujojo Banko tinklą. Gal vėl kvailai pasielgiau, nežinau… Tik kvailys galėjo patikėti Deimantinės žvaigždės konkursu. Banko garbė, jo saugumas nematuojamas milijonais ar pavienių žmonių gyvybėmis. Štai kaip jie užtikrina banko saugumą…
    Nusiimu akinius, atsilošiu ir nerimastingai pažvelgiu į kavinės duris. Įtempiu klausą, galbūt vėl išgirsiu ritmingą smogikų batų šlepsėjimą. Susigūžiu, bet nieko neatsitinka, tik tingiai į palangę barbena lietaus lašai.