Spektaklio metu

Šiąnakt, kai užges paskutinė dienos žvaigždė, atmerks akis lietuje paskendę mėnulio vaikai. Iš molio nulipdyti, vašku aplieti, sustingę Asterijo labirinte, pabus nuo gongo dūžių ir įsilies į tamsos būtybių gretas. Tarp raganų, vampyrų, zombių, orkų ir goblinų jie suras savo namus ir bus pavadinti selenijais. Iš jų rasis garsusis Artemis, kurio žygiai pelnys nemirtingą šlovę jam ir jo tautai. Ant scenos, prieš surakintą grandinėmis publiką, jie švęs bakchanalijas, šoks nuogi, gers vyną ir juoksis iš gyvenimo, kurį nukariaus ir pajungs savo tikslams. Ir taip tęsis tol, kol neliks nei vieno laisvo žmogaus pasaulyje, kol ši vargana padermė neišmoks nuolankumo ir atsidavimo. Bet to dar reikės palaukti, nes su kiekviena epocha atsiranda koks Aleksandras, Cezaris, Napoleonas, kurie ant savo pečių vis iš naujo bando užnešti aklą ir kurčią žmogų ant Egipto piramidės viršūnės. Veltui. Kaip Sizifo akmuo, žmogus iš jų rankų išsineria ir krenta žemyn galva į sukrešėjusį nuo kraujo smėlį. Vėl, ir vėl. O selenijai lauks, kartodami Artemio ištaras, pamokslaudami pavergtiems, rodydami tragikomedijas, lauks, kol pagaliau nusileis uždanga ir visi kartu galės susilieti į neišsprendžiamą chaoso galvosūkį. Žmogus bus pasmerktas likti tik dar viena nesuvokiamybės nereikšminga detale. Bet kaip tokia, ji turi mažą šansą savo mąstymu sukurti raktą, kuri taps ginklu prieš tamsos armiją. Ar tai pavyks, priklausys nuo tų surakintųjų gebėjimo pabėgti iš olos. Paklausyti vidinio balso. Balso, kurį reikia išmokti sukurti, išgirsti, suprasti ir pagal jį veikti. - - O, gęsta scenos šviesos, dingo Edipas ir Elektra. Kūną maudžia nuo grandinių, girdžiu kaip aplink mane aimanuoja žmonių jūra. Jaučiu kaip tamsa ryja paskutinius sąmonės likučius, grimzdu vis giliau į tirštas chaoso gelmes. Vis giliau, giliau...